Anti-GAD

Norma
0–32 ng/ml

Sinonimai: antikūnai prieš glutamo rūgšties dekarbokslilazę, Anti-GAD antikūnai.
Dangtelis raudonas

Anti-GAD naudojamas diabeto diagnostikai. Ši medžiaga (GAD) priskiriama autoantigenų grupei. Ji atrasta ir pradėta naudoti diagnostikai apie 1990 metus. Anti-GAD tyrimas informatyvus, kai reikia diferencijuoti I ir II tipo diabetą, kai nustatomas gestacinis diabetas nėščiosioms, kai turi būti įvertinta įgimto diabeto pasireiškimo rizika. Anti-GAD koncentracija serume didėja, kai vystosi autoimuninis insulitas. Jeigu anti-GAD koncentracija vieną kartą padidėjo, tai ji išlieka šiame lygyje visą likusį gyvenimą.

Jeigu suaugusieji suserga I tipo diabetu, ligos pradžioje gali būti sunku jį atskirti nuo II tipo diabeto. Kartais suaugusiesiems gali pasireikšti I tipo diabetas su uždelsta priklausomybe nuo insulino („latentinis suaugusiųjų autoimuninis diabetas“ – LADA). Ši patologija turi būti tiksliai atpažinta, kad laiku būtų galima pradėti gydymą. Manoma, kad industrinėse valstybėse gali būti nemažai ligonių, kurie iš esmės serga I tipo diabetu (LADA), nors jiems buvo diagnozuotas II tipo diabetas.

Kita šio rodiklio taikymo sritis – gestacinio diabeto rizikos įvertinimas. Nėščiosioms gali pasireikšti gestacinis diabetas. Jis paprastai suaktyvėja ir išryškėja po gimdymo. Anti-GAD testas gali būti naudojamas ankstyvai šios patologijos diferencinei diagnostikai. Gestacinio diabeto metu anti-GAD nepadidėja. Įrodyta, kad savalaikis gydymas insulinu tokioms nėščiosioms gali sumažinti I tipo diabeto išsivystymo riziką po gimdymo. Jeigu nėščioji jau anksčiau turėjo I tipo diabetą, tuomet anti-GAD koncentracija būna padidėjusi.

Trečia taikymo sritis yra šeimyninės I tipo diabeto rizikos įvertinimas vaikams. Palyginti su sveikais asmenimis, individams, turintiems polinkį susirgti diabetu, nustatomas anti-GAD koncentracijos padidėjimas.

Panašūs kiti autoantigenų tyrimai yra šie: antyl-A2, IAA, IA-2, ICA, anti-ICA512, SOX13.

Du diabeto tipai į klinikinę praktiką buvo įvesti 1930 metais. Tačiau pastaraisiais metais į diabeto tipų klasifikaciją siūloma įvesti daugiau pakeitimų. Stengiamasi suprasti, kokie faktoriai

sąlygoja diabeto atsiradimą jauniems asmenims. Be to, pakeitimai turėtų pripažinti, kad egzistuoja lėtai pasireiškiantis I tipo diabetas – LADA tipas. Diagnostiniu požiūriu itin didelę problemą kelia I ir II tipo lėtai progresuojantis diabetas suaugusiesiems (25–50 metų asmenims). Ši problema komplikuota ir dėl to, kad II tipo diabetas diagnozuojamas vis jaunesniame amžiuje. Jeigu diagnozavus II tipo diabetą randama ir padidėjusi anti-GAD koncentracija, tuomet labai didelė tikimybė, kad ligonis bus priklausomas nuo insulino per artimiausius 6 metus (teigiama prognostinė rodiklio reikšmė).

Padidėjimas
• I tipo diabetas (padidėjimas padeda diferencijuoti jį nuo II tipo diabeto; II tipo diabetui anti-GAD koncentracijos padidėjimas nebūdingas);
• SMS sindromas (stiff man sindrome – neurologinė patologija, pasireiškianti miokloniniais refleksais, veido, liežuvio, viršutinių galūnių raumenų įtempimu, dažnais griuvimais; tokiems individams akustiniai ir odos dirgikliai gali sukelti reflex myoclonus);
• Kartais – gydymui rezistentiška epilepsijos forma.

Norma (diagnozavus diabeto požymius)
• Antro tipo diabetas (nuo insulino nepriklausantis diabetas);
• Gestacinis nėščiųjų diabetas. Jeigu gestacinio diabeto metu nustatomas anti- GAD koncentracijos padidėjimas, tuomet tai turėtų būti požymis, kad reikia pradėti anksti gydyti insulinu;
• Tranzitorinis neonatalinis diabetas.

Sumažėjimas
• Klinikinės vertės neturi.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis