Geležies stokos anemija

Geležies stokos anemija – pati dažniausia iš visų anemijų. Pagrindinės jos priežastys: 1) lėtiniai  kraujavimai; 2) skrandžio  priežastys – nepakankamas rūgštingumas, gastrektomija, rezekcija, opaligė; 3) nėštumas, būklė po nėštumo ir kiti pagreitinto geležies suvartojimo atvejai; 4) alimentarinės – vegetarinė mityba, anoreksija ir t.t. Pagrindinis rodiklis (be HGB sumažėjimo) yra MCV sumažėjimas. Mikrocitinei anemijai būdingas eritrocitų kreivės poslinkis į kairę. Eritrocitų skaičius (RBC) iš pradžių nesumažėja. Kartu su MCV mažėja ir MCH. Dažnai kartu didėja ir RDW. RDW padidėjimas leidžia preliminariai atskirti paprastą geležies deficitą nuo lėtinės ligos anemijos. Sergant lėtinės ligos anemija RDW ilgiau išlieka normalus. Esant geležies deficitui, analizatorius gali neparodyti trombocitų dydžio parametrų MPV ir PDW dėl to, kad trombocitų ir eritrocitų kreivės persidengia. Šis požymis gana būdingas mikrocitinei anemijai. Vienerių – devynerių metų vaikams kartu su MCV sumažėjimu dažnai būna santykinė limfocitozė. Esant geležies deficitui, patogus biocheminis tyrimas – feritinas (jis sumažėja). Serumo geležis – mažiau specifinis ir labilesnis parametras nei feritinas. Jei yra geležies deficitas, transferinas padidėja. MCV grįžta į normą daug lėčiau (šis procesas užtrunka savaites ir mėnesius) negu serumo geležis. Gero terapinio atsako metu RDW didėja (atsiranda didelių jaunų eritrocitų, retikulocitų). Lėtinės ligos (onkologinės, TBC) anemija paprastai nepasireiškia feritino sumažėjimu. Tiriant kaulų čiulpus (jeigu tyrimas atliekamas atsitiktinai), randama normoblastų proliferacija, L/E santykis kaulų čiulpuose sumažėja.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis