Gydymo taktika pagal cholesterolio ir lipidų rodiklius
Rodikliai
Cholesterolis
DTL cholesterolis
MTL cholesterolis
Trigliceridai
Lipoproteinų apykaitos sutrikimai skirstomi į: 1) hipolipoproteinemijas (abetalipoproteinemija, šeimyninė hipobetalipoproteinemija, Tangier liga); 2) hiperlipoproteinemijas. Hiperlipoproteinemijos gali būti pirminės ir antrinės. Antrines hiperlipoproteinemijas sukelia kiti patologiniai procesai: nefrozinis sindromas, hipotirozė, diabetas, kai kurie medikamentai ir t.t.). Antrinių hiperlipoproteinemijų gydymas visų pirma siejamas su pagrindinės ligos gydymu. Paprastai antrinė hiperlipoproteinemija gali sumažėti arba išnykti sureguliavus metabolizmo sutrikimus, atsiradusius dėl pagrindinės patologijos. Pirminės hiperlipoproteinemijos dažniausiai būna dėl įgimtų šeimyninių faktorių. Istoriškai pirmoji klasifikacija, apimanti įvairius hiperlipoproteinemijų tipus, buvo paskelbta D. Fredricksen su bendraautoriais 1967 m. Šios klasifikacijos pagrindu PSAO patvirtino hiperlipoproteinemijų klasifikaciją, kuri naudojama iki šiol. D. Fredricksen naudojo tuo metu žinomiausius cholesterolio ir trigliceridų rodiklius bei serumo išvaizdos pokyčius, atsiradusius po to, kai serumas pastovėjo šaldytuve. Ši klasifikacija patogiausia remtis atrenkant ligonius, sergančius šeimyninėmis dislipidemijomis.
Cholesterolio norma atsižvelgiant į papildomus rizikos veiksnius ir gydymo taktiką (pagal EAS rekomendacijas).
Siekiant minimizuoti aterosklerozės riziką, paprastai stengiamasi sumažinti cholesterolio koncentraciją serume iki 5,2mmol/l. Tačiau ši norma priimtina tik tiems individams, kurie neturi papildomų rizikos veiksnių. Asmenims, kurie turi papildomų rizikos veiksnių, cholesterolio norma yra dar griežtesnė. Terapinį efektą rekomenduojama sekti pagal „blogojo“ cholesterolio – MTL cholesterolio, koncentraciją serume. Toliau pateikiamos lentelės iš European Atherosclerosis Society (EAS) rekomendacijų.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis