PSA-prostatos specifinis antigenas

Norma vyrams
Iki 40 metų 0–1,3µg/l (arba ng/ml)
41–50 metų 0–2,0µg/l (arba ng/ml)
51–60 metų 0–3,0µg/l (arba ng/ml)
61–70 metų 0–4,0µg/l (arba ng/ml)
Vyresni nei 70 metų

Sinonimai: prostatos specifinis antigenas, bendras PSA.
Serumas
Dangtelis raudonas

Prostatos specifinis antigenas (PSA) naudojamas prostatos vėžiui diagnozuoti ir sekti jo gydymo eigą. PSA – vienas iš geriausių dabar žinomų vėžio žymenų. Prostatai specifinis antigenas – kol kas vienintelis laboratorinis vėžio žymuo, kuriuo galima atlikti vėžio skryningą pagal kraujo tyrimo testą. Šiuo tikslu PSA tyrimas gali būti atliekamas sveikiems vyrams, siekiant nustatyti prostatos vėžiu sergančius asmenis (kai kuriose valstybėse toks skyningas atliekamas, jis ekonomiškai pateisinamas). PSA rodiklis leidžia aptikti prostatos vėžį ankstyvoje stadijoje. Radus metastazinį vėžį kauluose ir nežinant pirminio šaltinio, visada galima ištirti PSA. Įtarus prostatos vėžį, dar neatlikus histologinio tyrimo, rekomenduojama nustatyti PSA. Taip yra todėl, kad net ir IV stadijoje prostatos vėžys pasižymi geru gydymo atsaku. PSA koncentracija sėkmingo chirurginio ir medikamentinio gydymo metu gali sumažėti iki nulio. Kuo nustatoma didesnė PSA reikšmė pirminės diagnozės momentu, tuo blogesnė prognozė ir sunkesnė prostatos vėžio gydymo eiga. Prostatos specifinis antigenas yra šiek tiek jautresnis prostatos vėžio rodiklis, palyginti jį su prostatine rūgštine fosfataze (PRF) arba PAP (angl. prostatic acid phosphatase). Tačiau PSA, palyginti jį su PRF rodikliu, turi ir trūkumų. PSA kiek jautriau, negu PRF reaguoja į nepageidaujamą, pašalinį uždegiminio proceso poveikį. Bent dvi paras iki laboratorinio PSA tyrimo pradžios turėtų būti vengiama įvairių manipuliacijų, susijusių su prostatos mechaniniu dirginimu (biopsija, rektalinis tyrimas, važiavimas dviračiu). Jeigu nustatoma ribinė, neaiški PSA koncentracija, tuomet rekomenduojama papildomai nustatyti laisvą PSA (free PSA). Šių dviejų rodiklių derinimas dar specifiškiau padeda diagnozuoti prostatos vėžį ir atrinkti ligonius tolesniam tyrimui. Įvairios plokštelinės priemonės, skirtos nustatyti PSA, kol kas yra nelabai tikslios, ir tokio tyrimo rezultatai turėtų būti verifikuojami papildomu laboratoriniu tyrimu. Prostatos specifinio antigeno koncentracija retai gali būti nepadidėjusi užleistos prostatos adenokarcinomos atveju. Todėl tyrimas neturėtų būti suabsoliutinamas. Lietuvoje masinis PSA skryningas neatliekamas, todėl PSA nustatymas gali būti taikomas ir visais neaiškiais atvejais. Radus diurezės sutrikimus vyresnio amžiaus vyrams, PSA rodiklį galima nustatyti ir tada, kai ligonis gydomas bendro profilio skyriuose. Rodiklis patogus pooperaciniu periodu nustatant ligos recidyvą, metastazę. Pašalinus prostatos vėžį, PSA rekomenduojama nustatyti ne anksčiau negu 6 savaitės po operacijos. Kuo randamas didesnis PSA koncentracijos sumažėjimas pašalinus naviką – tuo radikalesnis buvo chirurginis gydymas. Visiškai pašalinus naviką, PSA koncentracija gali sumažėti iki nulio. Sumažėjimo mastas taip pat atspindi ir ligos prognozę. Pirmais – trečiais metais po operacijos PSA rodiklį rekomenduojama nustatyti ne rečiau nei kas ketvirtį. Ketvirtais ir penktais metais po operacijos – kas pusę metų, jeigu nėra recidyvo. Kiekvieną kartą, įtarus vėžio recidyvą, nustatyti iš karto. PSA padidėjimo dydis susijęs su prostatos vėžio dydžiu. Gerybinė prostatos hiperplazija taip pat šiek tiek būna susijusi su PSA koncentracijos padidėjimu kraujyje. Tačiau jos koreliacija su PSA didėjimu nėra tokia ryški. Apytikriam įvertinimui kartais siūloma tokia formulė:

1g gerybinės adenomos = 1µg/l PSA serume.

1g vėžio = 3µg/l PSA serume.

Taikant spindulinį gydymą arba gydymą hormonais, visuomet geresnė prognozė būna, kai PSA koncentracija labiau sumažėja. Jeigu PSA koncentracija nemažėja, reikia keisti gydymo tak- tiką. Moterims PSA koncentracija paprastai niekuomet neviršija 0,5µg/l.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis