Alergijos diagnostika: naujausi tyrimo metodai

Įvadas

Per pastaruosius keletą dešimtmečių gerokai daugiau sužinota apie alergiją. Dar visai neseniai, 1980-aisiais, nustačius įsijautrinimą, griežtas alergeno vengimas buvo pagrindinė ir būtina rekomendacija. Siekiant apsisaugoti nuo alerginių ligų, buvo parengta nemažai vengimo rekomendacijų ir draudimų. Nepaisant to, sergamumas alergija nesumažėjo. Šiandien prieinami diagnostiniai metodai, leidžiantys kaip niekada tiksliai patvirtinti ar paneigti alergiją. Turime galimybę nustatyti kliniškai reikšmingą įsijautrinimą, o tai leidžia parinkti tinkamiausią gydymą.

Straipsnyje aptariamos šiuolaikinės alergijos nustatymo galimybės. Tamsesniu šriftu išskiriami alergenai ir jų komponentai, prieš kuriuos galima nustatyti specifinius IgE ir Lietuvoje.

Pagrindiniai alergijos mechanizmai

Dažniausiai susiduriama su atopine, IgE sukeliama alergijos forma. Apie 40 proc. suaugusių suomių yra įsijautrinę bent vienam alergenui, tačiau ne visiems pasireiškia alergijos simptomai. Veiksnių, turinčių įtaką klinikiniam alerginių ligų pasireiškimui, yra labai daug – genetinių, aplinkos, gyvenimo būdo. Žmogui augant, alerginių ligų simptomai gali keistis, pavyzdžiui, gali kisti sensibilizacija, patiriami simptomai gali silpnėti ar stiprėti. Jau nuo pirmųjų kelių gyvenimo mėnesių gali išsivystyti atopinis dermatitas ar alergija maistui, bet pasiekus mokyklinį amžių paprastai šių ligų simptomai sumažėja ar visai išnyksta. Alerginis rinitas labai retai nustatomas vaikams iki 2 metų, tačiau jiems augant stebima laipsniškai vis didėjanti sensibilizacija sezoniniams alergenams. Pavyzdžiui, kasdienis kontaktas su naminių gyvūnų alergenais didina tikimybę įsijautrinti jiems. Kūdikis, sergantis atopiniu dermatitu, ir / ar alergiškas maistui, turi didesnę riziką susirgti alerginiu rinitu ar bronchų astma. Kartais pirmieji alerginės ligos simptomai išryškėja suaugus. Dėl skirtingo gyvenimo būdo, regioninių skirtumų, skirtingų aplinkos veiksnių sunku tiksliai įvertinti alerginių ligų dažnį. Įsijautrinimas alergenams gali būti nustatomas įvairiais metodais. Įsijautrinimo dažnis pagal teigiamus odos dūrio mėginius nebūtinai atspindi realų alerginių ligų paplitimą. Be to, pačių pacientų nurodomi alerginės ligos simptomai ne visuomet patvirtinami provokaciniais tyrimais.

Veiksniai, darantys įtaką alerginės ligos pradžiai:

• genai;
• aplinka (švaresnė aplinka, antibiotikų vartojimas, geografinė vieta, mitybos įpročiai);
• ekspozicijos alergenams vartai (kvėpavimo takų gleivinė, virškinimo traktas, oda).

Alerginių simptomų pasireiškimui reikalingi keli etapai (1 pav.). Kontaktas su alergenų šaltiniu, pavyzdžiui, šunimis, aktyvina IgE antikūnų, nukreiptų prieš šunų alergenus, gamybą (įsijautrinimo fazė). Antikūnai, dažniausiai nesukeldami reikšmingų klinikinių simptomų, prisitvirtina ant uždegiminių ląstelių. Kai pacientas pakartotinai kontaktuoja su šunimis, jo alergenai prisijungia prie specifinių prieš šunis nukreiptų IgE antikūnų, esančių ant paciento uždegiminių ląstelių. Tai sukelia įvairių medžiagų, esančių uždegiminių ląstelių viduje, atpalaidavimą, sukeliantį alerginius simptomus. Alergijos simptomai neišsivysto prieš tai neįsijautrinusiam asmeniui, bet įsijautrinimas ne visada lemia alerginių simptomų pasireiškimą. Taigi specifinių IgE tyrimais nenustatoma liga, o tik patvirtinama ar paneigiama sensibilizacija ir alergijos tikimybė, todėl labiau tiktų kalbėti apie įsijautrinimo tyrimą nei apie alergijos nustatymą (1 pav.).

Gyd. Linas Griguola, doc. Laura Malinauskienė