Bilastinas – naujos kartos antihistamininis vaistas, neslopinantis centrinės nervų sistemos

Viena dažniausių alerginių ligų yra alerginis rinitas. Šia liga serga 10–20 proc. visos populiacijos [1]. Be to, dauguma žmonių, sergančių alerginiu rinitu, serga ir astma [2]. Alerginio rinito klinikinius požymius dažniausiai lemia reakcijos, susijusios su imunoglobulinu (Ig) E, išsivystančios po nosies gleivinės kontakto su alergenu. IgE geba prisijungti prie putliosios ląstelės, kurioje sukauptas didelis histamino kiekis. Patekus į organizmą alergenui, IgE sukelia putliosios ląstelės degranuliaciją, ir išsiskiria histaminas, kuris ir lemia klinikinių simptomų atsiradimą: rinorėją, nosies užsikimšimą, niežulį, čiaudulį, nosies gleivinės paburkimą ir hiperemiją [1, 3, 4]. Dažnai kartu pasireiškia ir alerginis konjunktyvitas.

Alerginis rinitas yra susijęs su pablogėjusiomis pažinimo funkcijomis ir prastesniu vairavimu dėl sumažėjusios miego kokybės ir mieguistumo dieną. Moksliniai tyrimai rodo, kad negydytų pacientų, sergančių alerginiu rinitu ir turinčių ligos simptomus, vairavimas yra reikšmingai prastesnis, palyginti su pacientų, kurie neturi simptomų [5]. Be to, atliekant papildomas pažinimo funkcijų reikalingas užduotis, šių pacientų vairavimas dar labiau pablogėja. Šis pablogėjimas yra prilyginamas tokiam, kuris atsiranda esant 0,05 proc. alkoholio kiekiui kraujyje [5]. Kadangi alerginis rinitas sutrikdo pažinimo funkcijas ir blogina vairavimo įgūdžius, šios ligos simptomus būtina gydyti visada. Alerginio rinito, kaip ir daugelio kitų alerginių ligų, gydymas yra paremtas histamino poveikio slopinimu. Antihistamininiai vaistai yra pagrindiniai medikamentai, vartojami alerginio rinito gydymui [3]. Jie yra vieni dažniausiai vartojamų vaistų visame pasaulyje. Antihistamininiai vaistai yra skiriami į dvi grupes: pirmos ir antros kartos. Šių grupių vaistai skiriasi savo chemine struktūra, nepageidaujamomis reakcijomis (ypač centrinės nervų sistemos (CNS)), farmakokinetika ir farmakodinamika. Šiuo metu rekomenduojama rinktis antros kartos antihistamininius vaistus, kurie selektyviau veikia H1 receptorius, yra mažiau lipofiliški nei pirmosios kartos vaistai [1]. Antros kartos antihistamininių vaistų koncentracija CNS susidaro labai nedidelė, jie pasižymi mažesniu anticholinerginiu poveikiu, todėl pacientai jaučia mažiau nepageidaujamų reakcijų [1]. Dėl stipraus sedacinio poveikio pirmos kartos antihistamininiai vaistai nėra rekomenduojami. Bilastinas yra naujas antros kartos H1 receptorių blokatorius, nepasižymintis seduojančiu poveikiu. Jis yra registruotas daugelyje Europos, Centrinės/Pietų Amerikos ir Afrikos šalių suaugusiųjų ir vyresnių nei 12 m. vaikų alerginio rinokonjunktyvito (nuolatinio ir sezoninio) ir dilgėlinės simptomų gydymui [5]. Išgerta 20 mg bilastino dozė yra greitai absorbuojama, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje susidaro po 1–1,5 val. Klinikiniai tyrimai parodė, kad 20 mg bilastino dozė, išgerta vieną kartą per parą, taip pat efektyviai kaip ir kiti antros kartos antihistamininiai vaistai mažina alerginio rinokonjunktyvito ir dilgėlinės simptomus [5]. Bilastino vartojimas yra susijęs su geresne pacientų gyvenimo kokybe, mažesniu anticholinerginio poveikio sukeltu nepageidaujamų reakcijų skaičiumi. Šis vaistas nedaro įtakos psichomotorinėms funkcijoms [5].

Antihistamininių vaistų įtaka vairavimui

Vairavimas išgėrus alkoholio ar pavartojus kai kurių vaistų kasmet lemia didelį autoįvykių skaičių. 2013 m. Ispanijoje 43 proc. visų automobilių avarijose žuvusių vairuotojų buvo vartoję alkoholio ir/ ar vaistų [5]. Tarptautinė alkoholio, vaistų ir eismo saugumo tarybos darbo grupė parengė gaires, kuriose vaistai skiriami į tris grupes pagal jų galimą poveikį vairavimo kokybei (lentelė). Daugelis pirmos kartos antihistamininių vaistų pagal Tarptautinę alkoholio, vaistų ir eismo saugumo tarybą yra priskiriami II arba III kategorijai, tačiau yra vis tiek plačiai vartojami [5]. Nors ir turėdami minimalų sedacinį poveikį, kai kurie antros kartos antihistamininiai vaistai irgi gali turėti įtakos pažinimo funkcijoms (lentelė). Vairavimo kokybė priklauso nuo pažinimo, psichomotorinių ir suvokimo funkcijų. CNS slopinantis poveikis išgėrus kai kurių antihistamininių vaistų pasireiškia mieguistumu, sedacija, galvos svaigimu, koordinacijos sutrikimu, pailgėjusiu reakcijos laiku [5]. Šie simptomai sutrikdo vairavimo kokybę. Be to, antihistamininiai vaistai gali sukelti antrinį periferinį anticholinerginį efektą – vyzdžių išsiplėtimą, neaiškų matymą, burnos, akių sausumą, kurie taip pat blogina vairavimą [5]. Tyrimai parodė, kad vairuotojai turėtų vengti pirmos kartos antihistamininių vaistų. Kai kurie antros kartos anthistamininiai vaistai (cetirizinas, loratadinas, ebastinas) irgi gali turėti įtakos vairavimo kokybei, tačiau tai labiau priklauso nuo vaisto dozės, paciento lyties ir laiko tarp vaisto vartojimo ir vairavimo [5]. Desloratadinas, levocetirizinas ir feksofenadinas neturi neigiamos įtakos vairavimo kokybei. Antros kartos antihistamininiai vaistai skiriasi savo farmakologinėmis savybėmis ir saugumu. Kai kurie iš šių medikamentų (ebastinas, ketotifenas, loratadinas, mizolastinas, rupatadinas) yra visiškai ar iš dalies metabolizuojami kepenyse ir gali sąveikauti su kitais vaistais ir alkoholiu [5]. Tai gali lemti vaisto kiekio padidėjimą kraujo plazmoje ir pailgėjusį bei sustiprėjusį sedacinį poveikį. Idealus antihistamininis vaistas turėtų selektyviai veikti tik H1 receptorius, neturėti kardiotoksinio poveikio ir nepageidaujamų CNS reiškinių ir nebūti metabolizuojamas P450 (CYP) metaboliniu keliu [5].

Bilastino savybės

Kuo didesniu selektyvumu H1 histamino receptoriams pasižymi antihistamininis vaistas, tuo jis geriau blokuoja H1 receptorius ir taip sumažina alergijos simptomus. Tačiau antihistamininis vaistas turėtų daryti kuo mažiau įtakos kitiems receptoriams, kadangi dėl to gali atsirasti nepageidaujami reiškiniai.

Bilastinas pasižymi labai stipriu afinitetu H1 receptoriams, bet visiškai neveikia kitų receptorių [5]. In vitro tyrimai parodė, kad bilastinas neveikia H2, H3, H4, serotonino, bradikinino, kalcio, leukotrieno D4, muskarino M1, alfa1-ir beta2 adrenoreceptorių [5]. Palyginti su cetirizinu ir feksofenadinu, bilastino afinitetas H1 receptoriams yra didžiausias. In vitro ištyrus bilastino poveikį M1- M5 muskarino receptoriams paaiškėjo, kad šis vaistas turi labai nedidelį arba visai jokio poveikio šiems receptoriams [5]. Dėl to bilastinas nesukelia nepageidaujamų reiškinių, susijusių su anticholinerginiu poveikiu: tachikardijos, vyzdžių išsiplėtimo, neaiškaus matymo, burnos, akių, nosies gleivinių sausumo. In vitro tyrimais nustatyta, kad kepenyse bilastinas tik minimaliai inhibuoja CYP izofermentus; jų fermentinis aktyvumas siekia beveik 100 proc. net ir vartojant šį vaistą [5]. Tai reiškia, kad bilastino rizika sąveikauti su kitais vaistais yra labai nedidelė, todėl nepageidaujamų reakcijų tikimybė sumažėja. Šio vaisto metabolitų tyrimai kraujo plazmoje, šlapime ir išmatose parodė, kad bilastinas nėra reikšmingai metabolizuojamas žmogaus organizme ir šlapimu nepakitęs [5]. Moksliniai tyrimai parodė, kad bilastino 20 mg dozė nesustiprina alkoholio ir lorazepamo poveikio [5].

Bilastinas yra P-glikoproteino substratas, todėl jis pasižymi labai mažu gebėjimu praeiti smegenų skysčiokraujo barjerą ir prisijungti prie galvos smegenyse esančių H1 receptorių [5]. Kai užblokuojama daugiau nei prie 50 proc. H1 receptorių, atsiranda mieguistumas ir pažinimo funkcijų sutrikimas. Klinikinis tyrimas parodė, kad bilastino prisijungimas prie galvos smegenų H1 receptorių buvo lygus placebui. Mokslinėje literatūroje šis vaistas aprašomas kaip vienas iš mažiausiai prisijungiančių prie H1 receptorių galvos smegenyse iš visų pirmos ir antros kartos antihistamininių vaistų [5].

Bilastino vartojimas ir vairavimas

Bilastino įtaka vairavimo įgūdžiams realiame gyvenime buvo tiriama atliekant dvigubai aklą klinikinį tyrimą. Jo metu 22 sveiki tiriamieji atsitiktinai gavo bilastino 20 mg, bilastino 40 mg, hidroksizino 50 mg (aktyvi kontrolė) arba placebą 8 dienas [5]. Pirmąją ir aštuntąją tyrimo dienas tiriamieji vairavo automobilį; buvo matuojamas šoninės pozicijos standartinis nuokrypis (SDLP), parodantis, kiek automobilis nukrypsta į šoną nuo tiesios linijos. Nenustatyta reikšmingo skirtumo tarp tiriamųjų, kurie vartojo bilastino 20 mg, bilastino 40 mg ir placebą (pav.). Tiriamųjų, vartojusių hidroksiziną 50 mg, SDLP aštuntąją tyrimo dieną buvo reikšmingai didesnis nei placebą gavusių asmenų (pav.).

Apibendrinimas

Alerginis rinitas yra viena dažniausių alerginių ligų, kurios simptomus (rinorėją, nosies užsikimšimą, niežulį, čiaudulį, nosies gleivinės paburkimą ir hiperemiją) dažniausiai lemia reakcijos, susijusios su imunoglobulinu (Ig) E. Patekus į organizmą alergenui, IgE sukelia putliosios ląstelės degranuliaciją, ir išsiskiria histaminas. Alerginis rinitas yra susijęs su pablogėjusiomis pažinimo funkcijomis ir prastesniu vairavimu dėl pablogėjusios miego kokybės ir mieguistumo dieną. Alerginio rinito, kaip ir daugelio kitų alerginių ligų, gydymas yra paremtas histamino poveikio slopinimu. Antihistamininiai vaistai yra pagrindiniai medikamentai, vartojami alerginio rinito gydymui. Jie yra pirmos ir antros kartos. Dabar rekomenduojama rinktis antros kartos antihistamininius vaistus, kurie selektyviau veikia H1 receptorius, jų koncentracija CNS susidaro labai nedidelė, jie pasižymi mažesniu anticholinerginiu poveikiu, todėl pacientai jaučia mažiau nepageidaujamų reakcijų. Bilastinas yra naujas antros kartos H1 receptorių blokatorius, skirtas suaugusiųjų ir vyresnių nei 12 m. vaikų alerginio rinokonjunktyvito (nuolatinio ir sezoninio) ir dilgėlinės simptomų gydymui. Bilastinas pasižymi labai stipriu afinitetu H1 receptoriams, bet visiškai neveikia kitų receptorių. Kepenyse bilastinas tik minimaliai inhibuoja CYP izofermentus, jis nėra reikšmingai metabolizuojamas žmogaus organizme ir yra pašalinamas su išmatomis ir šlapimu nepakitęs. Bilastinas yra vienas iš mažiausiai prisijungiančių prie H1 receptorių galvos smegenyse iš visų antihistamininių vaistų. Klinikiniai tyrimai rodo, kad šis vaistas nesukelia mieguistumo ir neblogina vairavimo kokybės. Alerginiu rinitu dažniausiai serga jauno, darbingo amžiaus žmonės. Jiems labai svarbu, kad gydymas būtų efektyvus ir sukeltų kuo mažiau nepageidaujamų reiškinių bei netrikdytų jų gyvenimo kokybės. Pats alerginis rinitas yra susijęs su padidėjusiu nuovargiu, mieguistumu, dėmesio sutrikimu, todėl vaistai neturi dar labiau sustiprinti šių reiškinių. Dėl to, kad nėra metabolizuojamas organizme, bilastinas sukelia mažai šalutinių reiškinių, minimaliai sąveikauja su kitais vaistais, alkoholiu. Šis vaistas beveik neveikia kitų receptorių, dėl to dar labiau sumažėja nepageidaujamų reakcijų tikimybė. Bilastinas minimaliai praeina smegenų skysčio-kraujo barjerą, todėl neblokuoja centrinių H1 receptorių ir nesukelia sedacijos.

Parengė Gyd. L. Tamašauskienė

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“,