Burnos ertmės opos: klasifikacija ir dažniausios priežastys

Parengė gyd. Liucija Vaitkevičiūtė

Įvadas

Opa – dėl įvairių priežasčių atsirandantis audinių vientisumo epitelio ar / ir po juo esančio jungiamojo audinio pažeidimas (1, 2). Dažniausiai opų atsiranda burnos gleivinėje, jos būna skausmingos (2, 3).

Burnos ertmės opų dažniausios priežastys priklauso nuo geografijos (pvz., 1976 metais Švedijoje dažniausia opų priežastis buvo aftinis stomatitas, kiek rečiau – lūpų pūslelinė, protezų nešiojimo nulemtas stomatitas ir geografinis liežuvis), lyties, amžiaus bei tabako vartojimo (4).

Dažniausiai opos skirstomos į 2 pagrindines grupes: ūmines, atsirandančias staiga ir išliekančias trumpai, bei lėtines, besivystančias laipsniškai ir progresuojančias lėtai (1–2 lentelės) (2, 5). Griežtai nėra nustatyta, kada opa jau vadinama lėtine, tačiau įprasta, kad ilgiau nei 2 savaites išliekanti opa laikoma lėtine.

1 lentelė. Ūminių burnaryklės opų priežastys ir klinikiniai požymiai

2 lentelė. Lėtinių burnaryklės opų priežastys ir klinikiniai požymiai

Ūminės opos

Trauminės opos

Tai vienos dažniausių opų. Jos yra skausmingos ir greitai užgyjančios (2). Dažniausios priežastys yra trauma, cheminių medžiagų, elektros ir karščio poveikis. Traumuoti gali aštrūs, nuskilę dantys. Patys susižaloti burnos gleivinę gali vaikai ir psichinių sutrikimų turintys pacientai (6–8). Susižaloti galima ir netinkamai valantis dantis (9) bei susikandžiojant liežuvį ar lūpas po anestezijos (2). Dėl dantų protezų gali atsirasti pragulų (10), kurioms būdingas ūminis vidutinio stiprumo skausmas, balkšvas ar gelsvas centrinis prašviesėjimas, apsuptas eritemos (2).

Po tiesioginio kontakto su stipriais šarmais ir rūgštimis gali atsirasti cheminio nudegimo sukeltų opų. Burnos gleivinės opos dažnai siejamos su acetilsalicilo rūgštimi, kasos fermentais, kalio tabletėmis, bisfosfonatais, trichloracto rūgštimi ir kai kuriais burnos higienos produktais, ypač asmenims, turintiems rijimo sutrikimų, dėl kurių šios medžiagos ilgai kontaktuoja su burnos gleivine (11–14). Be to, cheminius nudegimus burnos gleivinėje gali sukelti ir kokaino vartojimas (13, 15).

Elektros sukeltų burnos gleivinės nudegimų pasitaiko retai – aprašyti vaikams, kai sukandamas elektros kabelis (16). Opų gali atsirasti ir po tiesioginio kontakto su labai karštu (pvz., iš mikrobangų krosnelės) ar šaltu maistu (17).

Pasikartojantis aftinis stomatitas

Pasikartojantis aftinis stomatitas (PAS) – tai neaiškios etiologijos uždegiminė liga, kuriai būdingas ≥1 skausmingos opos (aftos) pakartotinis atsiradimas burnos gleivinėje. Šia liga serga apie 20 proc. populiacijos, ir tai dažniausia burnos ertmės opų priežastis (2, 3, 12, 18, 19).

PAS etiologijoje svarbūs tiek genetiniai veiksniai, tiek autoimuninis procesas, hormonų pokyčiai, hiperjautrumas kai kuriems maisto produktams, vaistams, taip pat kai kurių medžiagų, cinko stoka, stresas, tabako rūkymas, lokalios traumos ir infekcijų sukėlėjai (18, 19). Aftų mažiau pasitaiko tabaką rūkantiems asmenims (12, 20).

Skiriamos 3 klinikinės formos: mažosios, didžiosios ir herpetiforminės aftos (12, 18, 19). Dažniausiai pasitaiko mažosios aftos (80 proc.). Joms būdinga tai, kad susiformuoja 1–5 gerai matomos paviršinės, iki 10 mm skersmens, apvalios ar ovalios formos opos, padengtos balkšva ar pilkšva pseudomembrana centre, apsupta eriteminio žiedo. Dažniausiai jų atsiranda neragėjančioje gleivinėje, rečiau – dantenų srityje, ant gomurio ar liežuvio nugarinio paviršiaus. Pažeidimų atsiranda įvairiu metu, jie išnyksta per 10–14 dienų, nepalikdami randų (12, 18, 19).

Didžiosios aftos (10 proc.) dar vadinamos pasikartojančiu nekrozuojančiu periadenitu arba Suttono liga. Jos panašios į mažąsias aftas, tik yra didesnės (per 10 mm) ir labai skausmingos. Jos atsiranda kaip pavienės ar daugybinės opos bet kurioje vietoje, bet dažniausiai lūpų, minkštojo gomurio ir ryklės srityje. Užgyja paprastai per 6 savaites, palikdamos randus (2, 12, 18, 19).

Herpetiforminės aftos (5–10 proc.) – tai daugybinės (50–100), labai mažos (2–3 mm) ir skausmingos opos burnos ertmėje, linkusios susilieti ir suformuoti didesnes opas. Jos dažniausiai užgyja per 7–10 dienų, nepalikdamos randų (12, 18, 19).

PAS diagnozuojamas remiantis anamneze ir objektyvia klinikine apžiūra, specifinio diagnostinio tyrimo nėra (18). Svarbu atmesti sisteminės ligos (pvz., Behceto ligos, ciklinės neutropenijos, celiakijos, imunodeficito, KAFA (karščiavimas, adenitas, faringitas ir aftinės opos) sindromo, Sweet sindromo, burnos ir lytinių organų opų su kremzlės uždegimu (MAGIC) sindromo ar Reiterio ligos diagnozę, nustatyti galimus provokuojančius veiksnius, tarp jų mažakraujystę (2, 12, 21–23). Deja, specifinio PAS gydymo nėra (18, 24).

Behceto liga

Behceto liga – tai sisteminis vaskulitas, kuriam būdingos burnos ertmės ir lytinių organų opos, odos pažeidimas, regos, judamojo aparato, širdies ir kraujagyslių sistemos, virškinimo sistemos ir neurologiniai simptomai (12, 25). Suserga dažniausiai 20–40 metų asmenys dėl genetinių, aplinkos, infekcinių, imunologinių ir hematologinių veiksnių sąveikos (25). Burnos ertmėje, dažniausiai burnos gleivinėje, dantenų, lūpų, minkštojo gomurio ir ryklės srityje atsiranda didžiųjų, mažųjų ar herpetiforminių opų. Dažniausiai tai būna pirmasis ligos simptomas (12, 25).

Virusinė infekcija

Paprastosios pūslelinės (Herpes simplex) klinika burnos ertmėje priklauso nuo to, ar infekcija pirminė, ar antrinė (2, 3, 26). Pirminė vadinama herpetiniu gingivostomatitu, kuris gali būti asimptominis ar lengvos eigos jauniems pacientams, o vyresniojo amžiaus asmenims – sukeliantis sunkesnių bendrųjų simptomų (26). Prasideda nuo gingivito, po 2–3 dienų susiformuoja pūslelės, kurios plyšta ir susiformuoja skausmingos, linkusios susilieti opos, padengtos gelsva membrana, dažniausiai ant lūpų, liežuvio, burnos gleivinėje, gomurio ir ryklės srityje (2, 26). Dažniausiai savaime užgyja per 10 dienų, tačiau tuo laiku vargina limfadenitas, rijimo sutrikimai ir halitozė (2, 26). Lūpų pūslelinė – antrinės 1 tipo Herpes simplex infekcijos išraiška (2, 3 26), kuriai būdingos pūslelės ir opos ant lūpų, spontaniškai užgyjančios šašu per 7–10 dienų. Rečiau pasitaiko antrinė Herpes simplex viruso infekcija burnos gleivinėje (keratinizuotoje dantenų ir kietojo gomurio srityje), pasireiškianti labai skausmingomis opomis, kurios užgyja spontaniškai per 7–10 dienų (2).

Vėjaraupių atveju, priklausomai nuo ligos sunkumo, gali atsirasti pūslelių gomurio srityje (26, 27). Suaugusiesiems nerviniuose ganglijuose persistuojantis virusas gali reaktyvuotis, sukeldamas Herpes zooster mononeuropatijas ir polineuropatijas (2, 26, 27). Dažniausias šios infekcijos padarinys – poherpetinė neuralgija (26).

Koksakio virusinė infekcija turi 2 klinikines išraiškas burnos ertmėje (2, 26). Pirmoji – herpangina – sisteminė infekcija, kuria dažniausiai serga vaikai. Ji pasireiškia karščiavimu ir gerklės skausmu dėl burnaryklėje atsiradusių pūslelių, kurios per 4–5 dienas spontaniškai išnyksta (26). Mokyklinio amžiaus vaikams dažnai pasireiškia vadinamoji rankų, pėdų ir burnos liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas burnos ertmėje, delnų ir padų srityje, savaime praeinantis per savaitę (2, 26).

Viena iš Epsteino-Barr virusinės infekcijos išraiškų yra infekcinė mononukleozė, kuriai būdingas karščiavimas, opos burnoje, petechijos gomuryje ir sisteminiai simptomai (2, 3, 26).

Imunosupresuotiems pacientams lėtines burnos gleivinės opas gali sukelti citomegalo virusas (3). Tymų virusas sisteminės infekcijos metu sukelia pažeidimą, vadinamą Kopliko dėmėmis, gingivitą ir perikoronaritą su sisteminiais simptomais (28). Burnos gleivinės pažeidimas kartais gali būti pirmas ŽIV infekcijos požymis (2, 26, 29). Atsiranda gilių opų ryklės gleivinėje, dažniausiai siejamų su oportunistine infekcija burnos ertmėje (3, 29).

Bakterinė infekcija

Sifilis – lytiškai plintanti liga, kurią sukelia anaerobiniai sukėlėjai – spirochetos Treponema pallidum, ūminėje ligos stadijoje sukeliančios odos ir gleivinių pažeidimus (30). Šankeris – gili, neskausminga opa pakilusiais ir sustorėjusiais kraštais tiek odoje, tiek lytinių organų ar burnos gleivinėse, būdinga pirminiam sifiliui. Ji užgyja savaime (30). Antriniam sifiliui būdingi sisteminiai simptomai, tarp jų – opos ir dėmės odoje, o tretiniam – neskausmingi mazginiai išopėjimai, vadinami gumomis, kietajame gomuryje ar liežuvio srityje, bei nervų ir kraujagyslių pažeidimai (30).

Gonorėjai būdingi keleriopi burnos ertmės pažeidimai: nuo švelnios eritemos iki gilių opų, padengtų pseudomembrana (31).

Nekrotizuojanti sialometaplazija

Nekrotizuojanti sialometaplazija – reta liga, kuriai būdingos didelės, gilios, sustorėjusiais kraštais opos (1 pav.), dažniausiai kietojo ir / ar minkštojo gomurio srityje (3). Tai gerybinės eigos liga, išsivystanti dėl nekrozinio mažųjų seilių liaukų uždegimo, galinti imituoti piktybinį naviką (32). Manoma, kad jos priežastis yra antrinė išemija dėl traumos, cheminio ar biologinio poveikio. Pasveikstama savaime (3, 32).

1 pav. Nekrotizuojanti sialometaplazija

Alerginės reakcijos

Alerginės reakcijos gali pasireikšti įvairiai: nuo eritemos iki opų, dažniausiai po burnos gleivinės kontakto su įvairiomis medžiagomis (kontaktinis stomatitas). Jas sukelia imuninės reakcijos, kurios tęsiasi net ir pašalinus sukėlėją (13, 33).

Daugiaformė eritema

Daugiaformė eritema (DE) – vezikobuliozinė odos ir gleivinių liga, kurios etiopatogenezė nėra tiksliai žinoma (manoma, kad kilmė infekcinė ar susijusia su vaistų vartojimu) (13, 33, 34). Diagnozuojama dažniausiai atmetus kitų ligų diagnozę, nes nėra specifinio diagnostinio tyrimo (34).

Skiriami 3 eksudacinės DE tipai: toksinė epidermolizė (Lyellio sindromas, sunkiausia forma), didžioji DE (dažniausiai su Stevenso-Johnsono sindromu) ir mažoji DE (lengviausia forma) (34). Pastaroji yra ūminė, savaime praeinanti, epizodinė ar pasikartojanti liga, kai pažeidimas simetriškai išsidėsto 30 proc. kūno paviršiaus (13, 34).

Su kraujo ligomis susijusios opos

Opų burnos ertmėje gali atsirasti sergant anemijomis, leukemijomis, limfomomis, daugine mieloma ir neutropenijomis (3). Ypač būdingos sergant cikline neutropenija – opos būna panašios į pasikartojančio aftinio stomatito opas (12).

Lėtinės opos

Vaistų sukeltos opos

Vaistų nepageidaujamas poveikis dažniausiai stebimas odoje, tačiau yra aprašytų atvejų, kai pažeidimų būna burnos gleivinėje (12, 33). Vaistų sukeltos burnos ertmės opos dažniausiai yra pavienės, izoliuotos, aptinkamos liežuvio šonuose, gali būti apsuptos eriteminio žiedo. Paprastai jos atsparios įprastiniam gydymui ir gali tapti lėtinėmis (2).

Yra duomenų, kad burnos ertmės opas sukelia beta adrenoblokatoriai (labetalolis) (13), imunosupresantai (mikofenolatas) (13, 35), anticholinerginiai bronchų plėtikliai (tiotropis) (36), trombocitų agregacijos inhibitoriai (klopidogrelis) (37), vazodilatatoriai (nikorandilis) (12, 13, 38), bisfosfonatai (alendronatas) (13), proteazių inhibitoriai (13), antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antiretrovirusiniai, antireumatiniai ir antihipertenziniai vaistai (enalaprilis, kaptoprilis) (12, 13, 33). Dauguma atvejų patogenezė nėra aiški (13).

Šiuo atveju svarbi gera diferencinė diagnostika, nes opos išnyksta nustojus vartoti vaistą, tačiau tai ne visada būna paprasta (2, 12, 33). Įvertinti reikia ir galimas kryžmines reakcijas tarp vaistų ir kai kurių maisto produktų bei gėrimų (39).

Plokščioji kerpligė

Plokščioji kerpligė (PK) – lėtinė liga, pažeidžianti odą ir gleivines. Burnos gleivinėje gali būti retikulinė (tinklinė) PK, kuriai būdingos balkšvos strijos, arba erozinė PK (atrofijos, erozijų ir skausmingų opų plotai). Šią ligą diferencijuoti nuo paprastosios pūslinės (PP, Pemfigus vulgaris) ir gleivinių pemfigoido (GP) sunku, jai patvirtinti būtina biopsija (40). Etiopatogenezėje pagrindinis vaidmuo tenka T limfocitų reguliuojamam uždegiminiam atsakui prieš bazinius keratocitus (40, 41). Be to, PK laikoma ikivėžine būkle (2, 40). Paprastai PK gydoma kortikosteroidais, tačiau erozinė PK atspari tokiam gydymui, todėl prireikia gydymo vietiškai veikiančiais imunosupresantais (pvz., takrolimu), kurie slopina citotoksinius T limfocitus (41).

Paprastoji pūslinė

PP (Pemfigus vulgaris ) – autoimuninė lėtinė vezikobuliozinė odos ir gleivinių liga, kurios net pusė atvejų pirminis pažeidimas stebimas burnos gleivinėje. PP būdingos intraepitelinės akantolizinės pūslės, atsirandančios dėl susidariusių IgG klasės antikūnų prieš specifinį baltymą desmogleiną, esantį desmosomose (42, 43).

Burnos gleivinėje pūslės dažniausiai stebimos užpakalinėje dalyje. Jos greitai plyšta, susiformuoja skausmingos su nekroze dugne opos su eriteminiu žiedu. Dantenose gali būti deskvamuojantis gingivitas. Diagnozei patvirtinti būtinas histologinis tyrimas, kurį atlikus matomos akantolizinės intraepitelinės pūslės ir Tzancko ląstelės. Tiesioginės imunofluorescencijos metodu nustatoma IgG ar IgM ir komplemento depozicija tarpląsteliniuose tarpuose (42, 43).

Gleivinių pemfigoidas

Ši autoimuninė liga pažeidžia gleivinę, susiformuoja subepitelinės pūslės dėl IgG, IgA ar komplemento C3 depozicijos bazinėje membranoje. Pažeidimas stebimas odoje, burnos ir akių gleivinėse, stemplėje, nosiaryklėje ir gerklėje. Susiformuoja kelių rūšių autoantikūnai prieš gleivinės ar epidermio bazinę membraną: lamintinas-5, IV tipo kolagenas, lamintinas-6, integrino b4 subvienetas, unceinas ir pūslinio pemfigoido 1 ir 2 antigenai (2, 44).

Spontaniškai atsiradusios pūslės greitai plyšta, susiformuoja skausmingi išopėjimai, dažniausiai gomurio ir dantenų srityse (lėtinis deskvamuojantis gingivitas) (44).

Raudonoji vilkligė

Raudonoji vilkligė (RV) – autoimuninė jungiamojo audinio liga, kuriai būdingos 2 formos: sisteminė RV ir diskoidinė. Burnos gleivinėje abi formos skatina panašių į plokščiosios kerpligės pažeidimų išsivystymą, taip pat ir odos simptomus. Odoje sukelia diskoidinius pažeidimus ir veido eritemą, vadinamą plaštakės bėrimu, burnos gleivinėje – išopėjimus be induracijos, su balkšvomis juostomis ir polinkiu kraujuoti (45, 46).

Reiterio sindromas

Šiai ligai būdingas artritas, uretritas, konjunktyvitas ir odos opos, panašios į pasikartojančio aftinio stomatito (1). Liga sergama gana retai, o pagrindinis diagnostinis kriterijus – žmogaus leukocitų antigeno B27 buvimas (47).

Tuberkuliozė

Tuberkuliozė – lėtinė granuliominė infekcinė liga, kurią sukelia Mycobacterium tuberculosis, dažnai komplikuojanti ŽIV infekciją (48–51). Burnos gleivinėje pažeidimai susiformuoja retai, sukelia burnos ertmės pirminę tuberkuliozę arba antrinę aktyvią plaučių tuberkuliozę. Būdingos gilios, persistuojančios, skausmingos, nelygiais kraštais opos, dažniausiai liežuvio šonuose, pakilusiu kraštu ir granuliaciniu audiniu dugne (48, 49). Antrinei burnos ertmės tuberkuliozei būdingos lėtinės, skausmingos ir induruotos opos (51). Diagnozei patvirtinti reikalingas histologinis ištyrimas (48, 51).

Burnos ertmės grybelinės infekcijos

Dažniausia burnos ertmės grybelinė infekcija – kandidozė, kuriai opos nebūdingos, tačiau kitų infekcijų atvejais jos gali susiformuoti. Cryptococcus neoformans dažniausiai pasitaiko imunodeficitą turintiems asmenims. Burnos ertmėje opų pasitaiko retai, kaip antrinis pažeidimas esant kitų organų infekcijai (52). Histoplazma capsulatum (histoplazmozės sukėlėjas) dažniausiai infekciją sukelia imunosupresuotiems pacientams, kurie įkvėpė grybelio sporų. Tai reta, bet sunki liga, kuriai būdingos lėtinės opos burnoje. Galutinei diagnozei būtina biopsija (3, 53). Aspergilus fumigate lėtines burnos opas dažniausiai sukelia imunosupresuotiems pacientams (3, 54). Rečiau pasitaiko Absidia, Rhizopus, Rhizomucor ar Mukor sukėlėjų sukelta zigomikozė, kuriai būdingos opos su nekroze gomurio srityje. Cukrinis diabetas ir imunodeficitas padidina šios infekcijos riziką (55).

Kitos bakterinės ir parazitinės ligos

Klebsiella rhinoscleromatis – aerobinis kokas, sukeliantis lėtinę granuliominę infekciją, vadinamą burnos ar kvėpavimo takų skleroma (56). Kita infekcija, galinti būti opų gomurio srityje priežastis, – leišmanijozė, sukeliama pirmuonių, kuriuos perneša moskitai. Ji retai sutinkama išsivysčiusiose šalyse, dažniau tarp sergančiųjų ŽIV infekcija (57).

Eozinofilinės opos

Burnos ertmės gleivinėje eozinofilinių opų pasitaiko retai. Tai gerybinė, be specifinio gydymo praeinanti, dažniausiai asimptominė liga, kurios etiologija nėra žinoma. Manoma, kad ligą provokuoja traumos. Susiformuoja didžiulės opos, dažniausiai liežuvio srityje, plačiais induruotais kraštais su gelsvai balkšvu dugnu, panašios į piktybines. Susiformuoja greitai ir persistuoja savaites, mėnesius. Diagnostikai būtinas histologinis ištyrimas (58).

Plokščialąstelinė karcinoma

Išopėti gali visi burnos ertmės piktybiniai navikai. Dažniausias burnos ertmės piktybinis navikas yra plokščialąstelinė karcinoma (90 proc.). Ji gali būti egzofitinė (2 pav.), endofitinė ir mišri (2). Be to, burnos ertmėje gali būti kitų lokalizacijų pirminių navikų metastazių (1). Nustačius plokščialąstelinę karcinomą ankstyvose stadijose, prognozė gera. Įtarus naviką, būtinas histologinis ištyrimas (2, 59).

2 pav. Burnos ertmės plokščialąstelinė karcinoma

Indikacijos biopsijai

Biopsija indikuotina, kai:

• opa yra nežinomos kilmės ir be gijimo požymių 2 savaites;
• tikėtina žinomos etiologijos (po apžiūros ir tyrimų) opa, negyjanti per 2 savaites;
• pašalinus įtariamus provokuojančius veiksnius, per 2 savaites opa nesugyja.

Mažesnėms nei 5 mm diametro opoms rekomenduojama ekscizinė biopsija (su 2 mm sveikų audinių plotu), o didesnėms nei 5 mm – incizinė (taip pat su sveikų audinių dalimi). Paprastai opos dugnas būna neinformatyvus. Reikėtų rinktis biopsiją skalpeliu ar adata, o ne kitomis priemonėmis (lazeriu, elektriniu skalpeliu).

Vietinio burnos gleivinės opų gydymo principai

Tiksliai burnos gleivinės opų diagnozei būtina kruopščiai surinkti anamnezę, apžiūrėti burnos ertmę, taip pat atlikti papildomus tyrimus. Vietinio gydymo pasirinkimui svarbu ne tik tiksliai nustatyti diagnozę, bet ir įvertinti burnos gleivinės pažeidimo sunkumą, ekstraoralinių pažeidimų buvimą.

Jei nustatomi veiksniai, lėmę opos atsiradimą (pvz., trauma), jie turi būti pašalinti. Turi būti tinkamai gydoma infekcija, o jei nustatoma autoimuninė liga, skiriamas gydymas vietiškai veikiančiais kortikosteroidais ar, jei reikia, sisteminiais.

Vietiškai veikiantys kortikosteroidai turi būti pasirenkami pagal stiprumą, atsižvelgiant į klinikinių simptomų stiprumą. Skiriama mažiausia veiksminga koncentracija, stengiantis kaip įmanoma sumažinti vaisto veikiamą gleivinės plotą. Silpni ir vidutinio stiprumo kortikosteroidai skiriami kliniškai nereikšmingoms burnos gleivinės autoimuninėms ligoms gydyti ir sunkesnių ligų palaikomajam gydymui, jei gautas sėkmingas atsakas į gydymą sisteminiais kortikosteroidais ar stipriai vietiškai veikiančiais kortikosteroidais. Kliniškai sunkesnes ligas rekomenduojama pradėti gydyti stipriai veikiančiais kortikosteroidais.

Vietiškai veikiančius kortikosteroidus pacientai turėtų vartoti nedideliais kiekiais, 3–4 kartus per dieną po valgio, po to bent 30 min. nieko nevalgyti ir negerti.

Esant daugybinėms burnos ertmės opoms keliose vietose, pasirinkimo vaistas – vandeniniai kortikosteroidų tirpalai skalavimui. Naudojami 3–4 k./d. po valgio, bent 30 min po skalavimo nepatariama valgyti. Skystį pacientas turi laikyti kaip įmanoma ilgiau burnos ertmėje, aplikacijos trukmė bent 10–15 min. Pacientas turi būti gerai informuotas, kad skysčio nenurytų.

Jei vargina skausmas, simptomiškai papildomai gali būti skiriama 2 proc. lidokaino turinčių preparatų ar kitų skausmą mažinančių priemonių. Ilgą laiką gydant vietiškai veikiančiais kortikosteroidais, papildomai reikėtų skirti 1x10⁶ TV/ml nistatino burnos ertmės kandidozės prevencijai.

Pacientams turi būti kruopščiai paaiškinta, kaip laikytis burnos higienos, nes skausmas, uždegimas ir kraujavimas iš opų dažnai pablogina burnos higieną, o tai gali skatinti erozinės ligos paūmėjimus (24, 60–62).

Apibendrinimas

Dažniausiai opų burnos ertmės gleivinėje būna dėl traumavimo ir pasikartojančio aftinio stomatito, tačiau rimčiausia opų priežastis – piktybiniai navikai. Daugeliu atvejų be histologinio tyrimo nepavyksta tiksliai ir greitai nustatyti diagnozės, todėl opai išliekant ilgiau nei 2 savaites, kai skiriama bendrųjų gydymo priemonių, rekomenduojama atlikti biopsiją.

Dažniausiai rekomenduojama pradėti gydymą vietiškai veikiančiais kortikosteroidų preparatais, kruopščiai laikytis burnos higienos. Tiesa, dėl skausmo pacientams tai sunku daryti, todėl vaistai nuo skausmo, antiseptiškai veikiantys preparatai jiems gali būti puikus papildomo gydymo pasirinkimas.

Leidinys "Internistas" (155)

Literatūros sąrašas redakcijoje