Cukrinio diabeto pandemijos amžius – pasaulio gydytojai skambina pavojaus varpais

Pastaruoju metu sulaukėme atnaujintų cukrinio diabeto diagnostikos ir gydymo rekomendacijų, tačiau cukriniu diabetu (CD) sergančių asmenų nemažėja – priešingai, jų vis daugėja. Greičiausiai tai lemia pagerėjusi diagnostika ir pačių žmonių supratimas, kad, pajutus sveikatos pokyčius, reikia kreiptis į gydytojus. Kaip šiandien suvokiamas ir priimamas cukrinis diabetas, kokios galimybės efektyviai jį kontroliuoti bei kitais aktualiais diabetologijos klausimais kalbamės su Endokrinologijos instituto Cukrinio diabeto laboratorijos vyriausiuoju mokslo darbuotoju, Lietuvos endokrinologų draugijos pirmininku, LSMU Endokrinologijos klinikos profesoriumi Antanu Norkumi.

Cukrinis diabetas – pagrindinė Jūsų mokslinio tyrinėjimo kryptis, į kurią gilinatės jau daugiau nei keletą dešimtmečių. Esate sakęs, kad ši klastinga liga yra viena aktualiausių šiuolaikinės medicinos problemų. Kas verčia daryti tokį kategorišką apibendrinimą?

Taip, cukrinis diabetas yra viena aktualiausių šiuolaikinės medicinos problemų. Tai – labai plintanti liga visame pasaulyje. 21 amžius, be įvairių kitų epitetų, apibūdinamas ir kaip cukrinio diabeto pandemijos amžius. Pasaulio medikai skambina pavojaus varpais: CD sparčiai plinta, neaplenkdamas nei seno, nei jauno, nė vieno žemyno, nė vienos šalies. Atsirado netgi naujų grėsmingų šios ligos apraiškų – labiausiai paplitusiu antrojo tipo CD ėmė sirgti vaikai. Antrojo tipo CD gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus, o pasekmės – itin liūdnos. Šiuo metu pasaulyje CD serga apie 380 milijonų žmonių, o prognozuotojai teigia, kad 2030 m. pasaulyje CD ligonių bus daugiau nei 550 milijonų. Lietuvoje CD taip pat sparčiai plinta – per pastaruosius 50 metų registruotų CD ligonių skaičius išaugo net 25 kartus: dabar yra apie 120 tūkst. sergančių šia liga, o dėl „nebylaus“ antrojo tipo CD pobūdžio dar tiek pat nežino, kad serga. Cukrinis diabetas grėsmingiausias dėl komplikacijų, kurių dauguma – negrįžtamos, luošinančios ar net pavojingos gyvybei. Pagrindinė problema ta, kad nepakankamai gerai kontroliuojant CD atsiranda mikro- ir makroangiopatija, neuropatija, kurios sukelia įvairių organų ir sistemų pažeidimus, galiausiai jie nustoja funkcionuoti: sutrinka regėjimas, amputuojamos galūnės, prarandami inkstai, todėl reikalingos dializės, pažeidžiamos ir kitos sistemos: virškinimo traktas (gastroenteropatija), trinka lytinė funkcija, galimas ankstyvas infarktas, insultas. Dėl to keičiasi žmogaus gyvenimo kokybė, mažėja darbingumas, atsiranda negalia, trumpėja gyvenimas. Cukrinis diabetas – neišgydoma liga, tačiau ji gali būti valdoma. Kontroliuojant CD galima išvengti komplikacijų, jas atitolinti ar bent pristabdyti jau esančių progresavimą, tačiau kompleksiniam gydymui, ypač komplikacijų, reikia nemenkų lėšų. CD sukeltų komplikacijų gydymui tenka daugiau nei 75 proc. visų CD biudžeto lėšų.

Cukrinis diabetas neretai diagnozuojamas per vėlai, esant pažeistiems organams taikiniams. Tad itin svarbu jį laiku diagnozuoti. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo pradėta vykdyti CD kontrolės programa. Gal jau galima įvertinti jos rezultatus? Kokias tendencijas galėtumėte išskirti? Ko pacientai galėtų tikėtis ateityje?

Pirmojo tipo CD diagnostika problemų nekelia. Dėl aiškios klinikinės eigos jis diagnozuojamas laiku – tik žmogui susirgus. Problemiška yra antrojo tipo CD, kuris sudaro apie 90 proc. visų CD atvejų, diagnostika: apie 50 proc. atvejų antrojo tipo CD nustatomas pavėluotai, jau išsivysčius diabetinėms komplikacijoms. Tai lemia „nebyli“ antrojo tipo CD eiga. Laiku diagnozuoti antrojo tipo CD galima aktyviai tiriant asmenis, turinčius būdingų rizikos veiksnių. Prieš keletą metų Lietuvoje buvo vykdoma Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojama programa. Vienas jos uždavinių – laiku diagnozuoti antrojo tipo CD. Programa parodė, kad koordinuotas įvairių institucijų darbas skleidžiant informaciją apie CD per žiniasklaidos priemones ir kitais būdais ženkliai pagerino CD ir prediabeto formų diagnozavimą: buvo nustatyta beveik 5 proc. iki tol nežinomų CD sergančių pacientų, kuriuos iškart reikėjo gydyti. Tai akivaizdus įrodymas, kad ši sveikatos problema yra aktuali. Nustatyta daug asmenų (>30 proc.), kuriems buvo sutrikusi glikemija nevalgius arba gliukozės toleravimo sutrikimas. Jiems grėsė realus pavojus susirgti CD. Šiuos rizikos grupės asmenis nuo CD apsaugoti ar jį atitolinti siekta profilaktikos priemonėmis: keičiant gyvenseną, mitybą, didinant fizinį aktyvumą.

Svarbu ne tik laiku diagnozuoti CD, bet ir efektyviai jį gydyti, kontroliuoti. Sakykite, kaip pastaraisiais metais keitėsi CD gydymo taktika? Kiek svarbūs nauji vaistai, padedantys efektyviau kontroliuoti glikemiją? Kaip vertinate mūsų valdžios bei sveikatos priežiūros institucijų indėlį į bendrą darbą kryptingai organizuojant visus CD gydymo bei sėkmingo valdymo mechanizmus?

Kaip minėjau, CD yra nepagydomas, tačiau gali būti sėkmingai kontroliuojamas. Šiuo metu turime didelį asortimentą vaistų glikemijai kontroliuoti. Naujausia vaistų grupė – inkretinai. Dauguma antidiabetinių vaistų, neišskiriant ir naujausių, mūsų pacientams prieinami, tačiau problema ta, kad jie vėluoja, kai kurie net keletą metų. Mūsų šalyje CD gydomas pakopiniu principu, kai gydyti pradedama nuo įprastinio vaisto. Nesant efekto, po tam tikro laiko pridedamas kitas vaistas, o naujausi vaistai su tam tikromis išlygomis skiriami kaip trečias vaistas. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, būtų taikomas individualus gydymas, t. y. kad pacientui būtų galima iš karto skirti tokį gydymą, koks reikalingas. Nors tai kainuotų kiek daugiau, gydymas būtų efektyvesnis, CD kontrolė smarkiai pagerėtų, pavyktų išvengti brangiai atsieinančių komplikacijų, o vertinant perspektyviai – sutaupytume biudžeto lėšų.

Kasmet lapkričio 14-ąją Lietuvoje minima Pasaulinė cukrinio diabeto diena: atkreipiamas dėmesys į šios ligos aktualumą bei būtinas profilaktikos priemones, norint jos išvengti. Šia proga organizuojami įvairūs renginiai. Kokia informacija šiais metais pristatoma visuomenei ir sveikatos priežiūros specialistams?

Pasaulinė cukrinio diabeto diena – lapkričio 14-oji – skirta atkreipti visuomenės ir vyriausybių dėmesį į šią plintančią sunkią ir pavojingą ligą. Nuo 2007m. Pasaulinę cukrinio diabeto dieną oficialiai pripažino ir Jungtinės Tautos, 2006 m. gruodžio 20 d. JT Generalinei Asamblėjai pasirašius rezoliuciją. Taigi, jau nuo 2006 metų pripažįstama, kad CD yra lėtinė, sunki ir brangiai kainuojanti liga, sukelianti sunkias komplikacijas, daranti žalą šeimoms, valstybėms ir visam pasauliui. Pasaulio CD bendruomenė raginama būti vieninga, kad visos valstybės visomis įmanomomis priemonėmis telktų jėgas kovai su šia problema. Kiekvienai vyriausybei siūloma diegti efektyvias CD profilaktikos ir priežiūros programas bei priemones. Lietuvoje Pasaulinei cukrinio diabeto dienai paminėti buvo skiriama daug įvairių renginių, seminarų, konferencijų. Vienas toks – lapkričio 14-ąją vykusi konferencija Lietuvos Respublikos Seime, kur aptartos aktualiausios šiuolaikinės diabetologijos problemos. Paprastai tokiuose renginiuose dalyvauja Seimo nariai, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Socialinės apsaugos ministerijos, savivaldybių atstovai, gydytojai, medicinos studentai, slaugytojai, pacientai ir kt. Vyksta diskusijos įvairiais diabetologijos klausimais, atsakinėjama į suinteresuotų asmenų klausimus. Šiemet, kaip ir kasmet, lapkričio 21–22 d. Palangoje organizuojama tradicinė endokrinologų mokslinė praktinė konferencija. Šių metų konferencijos tema „Cukrinio diabeto mokymas“. Joje pranešimus skaitys Lietuvos ir užsienio lektoriai, vyks seminarai CD mokymo klausimais, bus dalijamasi mokslo naujienomis, praktine patirtimi.

Puoselėjate labai gražias tradicijas – šiemet Lietuvos endokrinologai Palangoje susirinks jau trisdešimtąjį kartą. Kaip jūs, pagrindinis šios jau tradicine tapusios konferencijos iniciatorius bei rengėjas, vertinate CD gydymo Lietuvoje raidą? Kokie pasiekimai svarbiausi ir džiugiausi gydytojams bei pacientams?

Kaip jau ne kartą pabrėžta, susirgusį žmogų CD lydi visą gyvenimą. Galbūt kai kam kyla klausimas, kodėl su šia liga reikia kovoti, jeigu ji – nepagydoma. Atsakyti į šį klausimą paprasta: nors CD nepagydomas, jis gali būti valdomas. Jei CD sukelti metaboliniai sutrikimai yra valdomi, galima išvengti diabetinių komplikacijų ar bent atitolinti jas, sustabdyti jau esančių progresavimą, kad sergantis šia liga žmogus išliktų darbingas, gerai jaustųsi, nenukentėtų jo gyvenimo kokybė. Šiuolaikinio CD gydymo negalima lyginti su buvusiu prieš 20 ar net 10 metų. CD sukeltų metabolinių sutrikimų gydymui skiriamų vaistų asortimentas šiuo metu yra didelis. Malonu pabrėžti, kad mūsų šalies endokrinologai labai kvalifikuoti, profesiniu požiūriu nė kiek nenusileidžia ekonomiškai stiprių šalių gydytojams. Ačiū jiems!

Kalbėjosi R. Pečeliūnienė

Šaltinis: "Lietuvos gydytojo žurnalas"