Fitoterapija: kada skirti, kokio poveikio laukti?

Ne paslaptis, kad būtent tarp sergančiųjų onkologinė­mis ligomis yra daugiausia ligonių, kurie, be pagrindinio gydymo, griebiasi netradicinių gydymo būdų, o įvairiais augaliniais preparatais, arbatėlėmis ar užpilais gydosi kone kiekvienas. Ne visi jų dėl fitoterapijos priemonių tariasi su gydytoju, todėl galimos situacijos, kada ligonis, varto­damas netinkamu laiku ar visiškai onkologiniams ligo­niams draudžiamą preparatą, padaro sau meškos paslau­gą ir, užuot greičiau ir lengviau sveikęs, paspartina pikty­binius procesus. Kokie augalai naudingi sergant onkolo­ginėmis ligomis?

Prof. N. Savickienė

Fitoterapijos vaidmuo onkologijoje

Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Farmakognozijos katedros prof. Nijolės Sa­vickienės, augalinių preparatų rekomenduojama skir­ti siekiant užkirsti kelią onkologinėms ligoms, t. y. jų profilaktikai, taip pat norint sumažinti cheminio, spin­dulinio ar kito gydymo nepageidaujamus poveikius. Be to, augaliniuose preparatuose esančios biologiš­kai veiklios medžiagos, junginiai gali būti naudingi siekiant išvengti antrinių, t. y. vėžio gydymo sukeltų, ligų ar komplikacijų.

Onkologinės ligos – vienos sunkiausių ir pavojin­giausių gyvybei. Augaliniai preparatai, įvairios vaista­žolės – tai, ką vėžiu sergantieji dažnai vartoja šalia pa­grindinio gydymo. Kokie augalai tinka esant navikų?

Kas skatina navikų formavimąsi?

„Kad suprastume, kokie augalai gali būti naudin­gi sergant vėžiu, visų pirma reikėtų žinoti, kaip auga navikas, kokie procesai vyksta organizme“, – pažymi profesorė. Anot pašnekovės, navikams rastis priežas­čių yra daug, tačiau svarbu atminti, kad piktybinis au­glys yra lėtinio uždegimo rezultatas. O uždegiminio proceso vystymasis, proliferuotų ląstelių susidarymas, augimas glaudžiai siejamas su ląstelinio ir humorali­nio imuniteto mechanizmais. Taigi sutrikę imuniniai procesai gali skatinti navikų išsivystymą ir augimą. Taip pat dažnos infekcijos (pvz., Zoster, Herpes, kt.), o jų pažeistas nestabilus audinys gali tapti vieta, kur formuojasi pakitusios ląstelės. Taigi onkologinė pato­logija gali išsivystyti ir dėl lėtinės virusinės ar bakte­rinės infekcijos. Visiems žinoma ir ilgai besitęsiančio streso žala, kuri taip pat padidina piktybinių ligų rizi­ką, nes gali išbalansuoti organizmo imuniteto homeo­stazę. Visa tai skatina pokyčius pačioje ląstelėje ir jos mikroaplinkoje.

Prof. N. Savickienės teigimu, kai kalbama apie on­kologinę ligą, organizmo pokyčiai glaudžiai siejami su oksidacijos ir redukcijos procesais, kurių sutrikęs ba­lansas gali skatinti piktybinius procesus. Taip pat vė­žinius procesus gali skatinti vidinės terpės pH sutriki­mai, ląstelių mitozės ir apoptozės procesų pažeidimai.

„Mokslinėje literatūroje, tyrinėjančioje navikinius procesus, pažymima, kad dažniausiai formuojantis pik­tybiniam augliui, vėžinėje ląstelėje, audinyje stebimas sulėtėjęs apoptozės mechanizmas. Taigi sutrikusi apoptozės iniciacija arba jos nebuvimas gali būti dau­gelio ligų – vėžio, autoimuninių, kt. – priežastis. Vėžinė ląstelė pasižymi apoptozės dereguliacija – joje gali būti nuslopinti proapoptoziniai keliai arba / ir suaktyvinti an­tiapoptoziniai signaliniai keliai“, – teigia pašnekovė.

Ieškant augalų, tinkančių vartoti sergant vėžiu, ieš­koma biologiškai veiklių junginių, kurie pakitusiame audinyje galėtų inicijuoti, aktyvinti būtent apoptozės mechanizmus.

Biologiškai veiklūs junginiai onkologijoje

Profesorė pažymi, kad biologiškai veiklūs jungi­niai, tinkantys sergant onkologine liga, yra tie, kurie gali inicijuoti pakitusių ląstelių apoptozę, tačiau kartu gali skatinti ir normalių ląstelių mitozę. Naudingi jun­giniai, kurie neigiamai veikia metastazių vystymąsi ir auglio audinio angiogenezę, slopina navikų ląstelių proliferaciją, DNR replikaciją, koreguoja imuninę sis­temą ir imuninį atsaką ir taip vykdo antrinių ligų pre­venciją, t. y. gali padėti užkirsti kelią situacijoms, kai onkologinių ligų gydymas išprovokuoja naujos kilmės piktybinio auglio vystymąsi.

Pagrindiniai junginiai, anot prof. N. Savickienės, į kuriuos gydytojai turėtų orientuotis ir kurie pasižymi citotoksiniu (antivėžiniu) efektu, yra:

● alkaloidai (vinblastinas, kolchicinas, kt.);
● glikoproteinai (pvz., lektinai);
● flavonoidai (hipericinas, genisteinas, liuteolinas, kvercetinas, diosminas, hesperidinas, kt.);
● karotenoidai (liuteinas, zeaksantinas, likopenas);
● lignanai;
● polisacharidai (gliukanai, kt.);
● terpenoidai.

Lektinai – tai nauja perspektyva onkologijoje. Jų privalumas, profesorės teigimu, yra tas, kad jie gali veikti selektyviai tik pakitusį svetimkūnį audinį ir pa­kitusias ląsteles.

Karotenoidai pasižymi antioksidaciniu efektu, ku­ris itin naudingas pacientams po visų terapijos (chemo­terapijos, spindulinės terapijos) rūšių. Antiuždegiminiu poveikiu pasižymi tokie biologiškai veiklūs junginiai, kaip flavonoidai, karotenoidai. Jų taip pat rekomenduo­jama skirti po gydymo, siekiant pagerinti onkologine liga sergančių pacientų gyvenimo kokybę.

Kokių augalų sudėtyje galėtume rasti minėtų an­tivėžinių junginių?

Didžiosios ugniažolės – citotoksiškai veikiantys augalai

Prof. N. Savickienė pažymi, kad prioritetinis au­galų, skirtų onkologiniams ligoniams, požymis yra ci­totoksiškai veikiantys junginiai, t. y. alkaloidai ir gli­koproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veik­ti pakitusį darinį, auglį. Tad sergantiesiems vėžiu itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė (lot. Chelido­nium majus L.). Šių augalų sudėtyje yra daugiau kaip 20 įvairių alkaloidų. Tai benzilizochinolino tipo alka­loidai (benzofenantridinai: cheleritrinas, chelidoninas, sangvinarinas, izochelidoninas; protoberberinai: ber­berinas, koptizinas, dihidrokoptizinas, stilopinas; pro­topinas) ir glikoproteinai.

„Augalo pavadinimas – ugniažolė – kalba pats už save. Tai ugninis augalas, deginantis. Jo poveikį dau­gelis yra bandę naikindami karpas“, – sako pašneko­vė. Tradiciškai didžiosios ugniažolės vartojamos esant virškinimo sistemos pažeidimų – tulžies pūslės, lata­kų ir kepenų ligoms; dispepsijai ir meteorizmui. Išo­riškai augalas tinka karpoms, papilomoms, kandilo­moms, nuospaudoms, trichofitijoms šalinti, egzemai gydyti. Didžiųjų ugniažolių ekstrakto farmakologinis poveikis nustatytas tyrimuose in vivo. Tyrimų rezul­tatai rodo, kad ekstrakte esantys junginiai pasižymi:

● antivirusiniu poveikiu (nuo Influenza šeimos virusų);
● antimikrobiniu aktyvumu (augalų sudėtyje esantis alkaloidas berberinas sėkmingai reguliuoja žarnyno sekreciją, inicijuotą E. coli toksinų);
● antiuždegiminiu poveikiu (augalo sudėtyje esantis alkaloidas sangvinarinas, skiriant į poodį žiurkėms 5 mg/kg, pasižymėjo stipriausiu antiflogistiniu poveikiu);
● antinavikiniu poveikiu;
● imunomoduliuojamuoju poveikiu;
● anksiolitiniu ir analgetiniu poveikiu.

„Antinavikiniu aktyvumu pasižymėjo augalo sudė­tyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, vei­kiant sarkomos 180 ir Erlicho karcinomos ląsteles. Ski­riant pelėms 50 μg/kg alkaloido chelidonino 7 dienas, stebėtas 22–25 proc. naviko augimo sulėtėjimas. Didžio­sios ugniažolės slopino skrandžio gleivinės karcinoge­nezę, hepatokarcinogenezę, kasos navikų vystymąsi, au­galo ekstraktas citotoksiškai veikė limfomos ląsteles“, – tyrimų rezultatus vardija profesorė. Be to, jau minėtas al­kaloidas chelidoninas lėtino naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas – idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“, prisideda prie ne­kontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo.

Taip pat tyrimais patvirtintas ir imunomoduliuoja­masis didžiųjų ugniažolių poveikis. „Onkologine liga sergančiam pacientui svarbu tiesiogiai koordinuoti imuninį atsaką – ne stimuliuoti, ne stiprinti, o koor­dinuoti. Atliktas tyrimas, kuriame 1 parą prieš spin­duliuotę pelėms į pilvaplėvę buvo paskirta 50 mg/kg glikoproteinų, išskirtų iš Chelidonium majus L. Praė­jus 5 dienos po spinduliuotės, stebėtas leukocitų pa­didėjimas, palyginti su kontroline grupe. Kitame eks­perimente, prieš skiriant mirtiną spinduliuotės dozę, pelėms į pilvaplėvę buvo injekuota 50 mg/kg Cheli­donium majus L. glikoproteinų. Po 30 dienų stebėtas 80 proc. šios pelių grupės išgyvenamumas, palyginti su kontroline grupe, kurios visos pelės mirė jau po 15 dienų“, – teigia profesorė.

Anksiolitinis ir analgetinis didžiųjų ugniažolių po­veikis siejamas su tuo, kad augalų ekstraktas aktyvina gama amino sviesto rūgšties receptorius, t. y. slopina neuronų aktyvumą, reguliuoja impulsų pralaidumą, pasižymi raminamuoju poveikiu, gerina miego ciklą, slopina neuropatinį skausmą.

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiosios ugnia­žolės – nuodingi augalai. Jas reikia vartoti atsargiai. Tikslinga rinktis tiksliai standartizuotus ugniažolių preparatus, o ne ruošti užpilus ar arbatas namų sąly­gomis“, – pabrėžia profesorė.

Augalų antioksidantų vieta sergant vėžiu

Prof. N. Savickienė primena, kad kita grupė vei­kliųjų junginių, kurie naudingi sergant navikinėmis ligomis, yra karotenoidai. Tai antioksidantai, ir jų po­veikis taip pat įvertintas daugelyje tyrimų. Pavyzdžiui, tyrimuose in vivo liuteinas, zeaksantinas pasižymėjo antiproliferaciniu (stabdančiu navikinių ląstelių augi­mą) poveikiu. Nustatyta, kad šios medžiagos teigiamai veikia gaubtinės ir tiesiosios žarnos bei krūties navikus. Likopenas tyrimuose in vivo taip pat pasižymėjo anti­proliferaciniu poveikiu veikiant šlapimo pūslės auglio, gimdos kaklelio, krūties ir prostatos navikų ląsteles.

„Augalai, kurie turi šių minėtų karotinų, yra vais­tinės medetkos (Calendula officinalis L.). Tai visiems gerai pažįstamas augalas, kurio pagrindinis junginys yra faradiolis, t. y. triterpeno saponinas, kuris pasižymi išskirtiniu antinavikiniu, antiuždegiminiu, antiedemi­niu poveikiu. Taip pat augalų sudėtyje yra karotenoidų (liuteino, zeaksantino, likopeno, α-karotino, β-karotino), kurie, kaip ir flavonoidai (izoramnetinas, kvercetinas), atsakingi už antioksidacinį, epitelį regeneruojamajį po­veikį. Seskviterpeno junginiai ir eterinio aliejaus kom­ponentai (α-kadinolis) pasižymi antiseptiniu aktyvumu, taip pat augaluose yra ir polisacharidų, kumarinų, kt.“ – biologiškai veiklias medžiagas vardija farmacininkė.

Su vaistinėmis medetkomis taip pat atlikta tyrimų in vivo ir stebėti teigiami Calendula officinalis L. eks­trakto padariniai, t. y. augalai gali:

● skatinti pažeistų audinių epitelizaciją ir regeneraciją;
● mažinti kepenų fermentų (transaminazių) aktyvumą;
● pasižymėti antiuždegiminiu, antiedeminiu poveikiu (triterpeno alkoholio faradiolio uždegimą slopinan­tis poveikis panašus į indometacino);
● slopinti kontaktinį dermatitą, dirbtinai sukeltą natrio laurilsulfato;
● skatinti fagocitozės procesą;
● slopinti daugelio bakterijų augimą (Bacillus sub­tilus, Escherichia coli, Staphylococcus aureus, Pseudomonas aeruginosa, Candida albicans, Trichophyton mentagrophytes var.interdigitale, Trichophyton rubrum, Trichophytum concentri­cum, Epidermophyton floccosum);
● dėl augaluose esančių triterpenų slopinti storosios žarnos naviko, leukemijos ir melanomos ląstelių dauginimąsi ir Erlicho karcinomos ląsteles.

Tirtas ir išoriškai vartojamo medetkų tepalo veiks­mingumas: sėkmingai vykdytas trečios fazės kliniki­nis tyrimas, kuriame dalyvavo 254 pacientės po krūties naviko pašalinimo. Tiriamosioms buvo skirta poopera­cinė spinduliuotės terapija. Išsivysčius dermatitui, 126 pacientės išoriškai vartojo vaistinių medetkų prepara­tą, 128 pacientės – trolamino. Nustatyta, kad vaistinių medetkų preparatas intensyviau nei trolaminas slopino ūmų dermatitą, spinduliuotės sukeltą skausmą.

Kita junginių grupė, atsakinga už antioksidacinius procesus, yra flavonoidai. „Įdomu, kad atsižvelgiant į siekius ir tikslus, reikėtų diferencijuoti flavonoidų kon­centraciją. Jeigu norime užtikrinti antioksidacinę ap­saugą, užtenka mažos flavonoidų koncentracijos. No­rint pakitusiame audinyje inicijuoti apoptozės mecha­nizmą, reikėtų skirti dideles dozes – apie 1 000 mg ke­lis kartus per parą“, – pabrėžia profesorė.

Flavonoidai (hipericinas, genisteinas, liuteolinas, kvercetinas, diosminas, hesperidinas) ir stilbenas, re­sveratrolis pasižymi šiais poveikiais:

● antioksidaciniu;
● antialerginiu (slopina histamino sekreciją);
● antiproliferaciniu, apoptozę inicijuojančiu;
● antiuždegiminiu;
● antivirusiniu.

Paklausta, kokia augalų grupė turi daugiausia fla­vonoidų, profesorė nedvejodama atsakė, kad citrusi­niai augalai.

Siauralapių gysločių vartojimo ypatumai

Vaistines augalines žaliavas, kurios kaupia poli­sacharidus, ir junginius, atliekančius tiek prebiotikų vaidmenį šalinant disbakteriozę, tiek ir imunomo­duliatoriaus funkciją, bei pagamintus preparatus gali vartoti onkologinėmis ligomis sergantys pacientai. Po­lisacharidai pasižymi antinavikiniu poveikiu, skatina greitesnį žaizdų gijimą, o tai aktualu po operacijų, trau­mų, taip pat gydantis opas. Polisacharidai pasižymi ra­dioprotekciniu poveikiu, todėl rekomenduotini vartoti spindulinės terapijos metu ir po jos.

Ypač daug tyrimų atliekama su polisacharidais – beta gliukanais. Beta gliukanų šaltiniai – tai dumbliai (melsvieji, žalieji, rudieji), alavijai. Nustatyta, kad beta gliukanai moduliuoja imuninę apsaugą:

● aktyvindami komplemento sistemą;
● stiprindami T limfocitų, makrofagų, natūralių ląstelių žudikių funkciją;
● skatindami interleukino-1 ir interleukino-2 sintezę.

Prof. N. Savickienė ragina nepamiršti ir maistinių skaidulų. Skaidulinės medžiagos (ląsteliena) – tai an­gliavandeniai, polisacharidai: celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas, pektininiai junginiai. Kodėl reikia jų vartoti? Tai yra didelės molekulinės masės junginiai, galintys ir turintys galimybę dalyvauti jonų mainų reakcijose, net kancerogenų surišimo reakcijose.

Vieni augalų, kurių sudėtyje yra daug polisachari­dų, yra puikiai pažįstami siauralapiai gysločiai (Plan­tago lanceolata L.). „Nuo vaikystės pamename, kad nusibrozdinę ant žaizdos dėjome gysločio lapą. Tai empirika, liaudies medicina. Tačiau augalo poveikį, gysločių ekstrakto cheminę sudėtį ir pritaikymo gali­mybes nagrinėjo ir mokslas. Nustatyta, kad jie veikia kaip prebiotikas, kaip trąša gerosioms bakterijoms, o juk spindulinė ir chemoterapija (pagrindiniai navikų gydymo būdai) sukelia neigiamą atsaką gleivinių mi­kroflorai. „Vadinasi, polisacharidinių žaliavų, pavyz­džiui, gysločių ekstrakto dėka, turime galimybių stabi­lizuoti bifido laktobakterijų kolonijas, sudaryti sąlygas maistinei terpei su polisacharidinėmis gleivėmis. Poli­sacharidai aktyvina žarnyno receptorius paspartinda­mi turinio judėjimą, aktyvina peristaltiką, todėl tinka vartoti esant vidurių užkietėjimui“, – sako profesorė.

Ar onkologiniams ligoniams tinka rausvažiedės ežiuolės?

Anot prof. N. Savickienės, tai dažnas klausimas, kurį tenka išgirsti. „Taip, onkologiniai ligoniai gali var­toti ežiuolių preparatų, tačiau ne ilgiau kaip 4–6 savai­tes“, – sako pašnekovė ir priduria, kad ištirtos tiek atski­ros augalų sudedamosios dalys, tiek ir jų poveikis. Raus­važiedės ežiuolės (Echinacea purpurea (L.) Moench.) kaupia alkilamidus (daugiausia izobutilo amidą), fenol­karbonines rūgštis (kavos, cikoro), polisacharidus, fla­vonoidus, lektinus, eterinį aliejų ir makro- bei mikroele­mentus. Nustatyta, kad rausvažiedžių ežiuolių preparatai aktyvina ląstelinio ir humoralinio imuniteto rodiklius:

● polisacharidai stimuliuoja makrofagus ir natūralią­sias ląsteles žudikes;
● cikoro rūgštis stimuliuoja fagocitozę in vitro ir in vivo, slopina hialuronidazę, gali apsaugoti III tipo kolageną nuo suirimo;
● flavonoidai pasižymi antibakteriniu, antiuždegimi­niu, antioksidaciniu aktyvumu.

Anot profesorės, vartojimo laikas ribojamas dėl to, kad šie augalai yra imuninės sistemos stimuliato­riai. Todėl būtent šis aspektas (inicijuoja jie ar ne na­vikinių ląstelių ekspresiją), ir buvo nagrinėtas. Duo­menų, kad jis skatina navikinių ląstelių augimą, ne­rasta. Skirti ežiuolių preparatų rekomenduojama po visų terapijos rūšių.

Tūkstantmečius žinomas ženšenis tinka sergant vėžiu?

Anot profesorės, ilgą laiką buvo manoma, kad žen­šenio (lot. Panax ginseng) sergant vėžiu skirti nereikė­tų. Šis augalas, kaip ir rausvažiedė ežiuolė, yra stimu­liatorius, ir ilgą laiką buvo manoma, buvo sukurtas toks mitas, kad jis stimuliuoja viską – tiek gerybinius, tiek ir piktybinius procesus. Tačiau iš tikrųjų buvo įrody­ta, kad ženšenis piktybinių procesų nestimuliuoja. At­likus tyrimų, kuriuose atskirai nagrinėti įvairūs jungi­niai, esantys ženšenio sudėtyje, nustatyta, kad augalas:

● stimuliuoja makrofagų fagocitozės aktyvumą (Shinir kt., 2004, tyrimai in vivo);
● ginsenozidai Rg3, Rg5, Rk1, Rs5, Rs4 citotoksiškai veikia kepenų navikų (hepatomų) ląsteles (Park ir kt., 2002, tyrimai in vitro); ● ginsenozidas Rg3 slopina prostatos navikų ląsteles (Liu ir kt., 2000,tyrimai in vitro);
● ginsenozidai slopina metastazių vystymąsi sergant kiaušidžių navikais (Nakata ir kt., 1998,tyrimai in vivo);
● ginsenozidai slopina melanomos ir plaučių navikų metastazių vystymąsi (Hasegawa ir kt., 2002,tyri­mai in vivo);
● atskira grandis – saponinai – stimuliuoja naviki­nių ląstelių apoptozę (Hwang ir kt., 2002, tyrimai in vitro);

Ženšenio preparatai taip pat vartojami tik tam tikrą laiką, 4–5 savaites kelis kartus per metus. Profesorės teigimu, pacientai dažnai be gydytojo ži­nios įsigyja ir vartoja kito panašaus veikimo augalo, vadi­namo sibiriniu ženšeniu, eleuterokoko (lot. Eleutherococ cus senticosus). Jis, kaip ir ženšenis, yra augalas adapto­genas. Įvertinus jo poveikį, nustatyta, kad augalo galima vartoti ir sergantiesiems vėžiu, tačiau tik po visų terapijos rūšių. Augalas reguliuoja T ir B limfocitų grandis, ska­tina interleukinų veiklą, turi galimybę stabilizuoti audi­nį, o glikoproteinų frakcija mažina kepenų intoksikaci­ją. Eleutherococ cus senticosus poveikis kepenų audiniui vertintas net po stiprių toksinių medžiagų vartojimo: tyri­mai in vivo parodė, kad po intoksikacijos anglies tetrach­loridu, skiriant eleuterokokų šaknų ir šakniastiebių eks­trakto, suintensyvėjo kepenų ląstelių antioksidacinių en­zimų aktyvumas, pasireiškė hepatoprotekcinis, antiužde­giminis poveikis. Juodųjų eleuterokokų šaknų ir šaknias­tiebių ekstraktas, vartojamas 8 savaites, slopino riebalų kaupimąsi kepenų ląstelėse. Atlikus klinikinius tyrimus nustatyta, kad vartojant skystojo juodųjų eleuterokokų šaknų ir šakniastiebių ekstrakto 4–6 savaites (po 10 ml 3 k./p.), padidėjo bendras limfocitų (p<0,0001), T limfo­citų (p<0,00001), ląstelių žudikių (p<0,1) ir B limfocitų (p<0,05) skaičius, palyginti su placebu.

Sisteminiai fermentai – gyvenimo kokybei gerinti

Profesorė pažymi, kad sergant vėžiu naudinga var­toti sisteminių fermentų. Esant uždegimui, piktybiniams navikams, cisteino proteazės (bromelainas ir papainas) rekomenduojama vartoti kaip papildomą terapiją:

● siekiant sumažinti chemoterapijos nepageidaujamo poveikio reiškinius ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę;
● siekiant sumažinti spindulinės terapijos inicijuotą uždegimą ir edemas;
● po chirurginės intervencijos, siekiant sumažinti edemas ir pagreitinti žaizdų gijimą;
● mažinant leukocitų sulipimą, infiltraciją, stimuliuo­jant jų fagocitozę, mažinant eksudato klampą. Enzimų terapijos tikslas – ne sunaikinti auglį, o pa­gerinti pacientų gyvenimo kokybę. Šių fermentų ga­lima skirti tiek pagrindinės, pavyzdžiui, chemoterapi­jos, terapijos metu, tiek ir po gydymo.

Kokie augalai dera tarpusavyje su sintetiniais vaistais?

Tai, anot prof. N. Savickienės, taip pat labai svar­bus klausimus. Atsižvelgiant į įvairius monografijų šaltinius, galima atrinkti augalus, kurių skirdami kartu galime pasiekti dar geresnių gydymo rezultatų ar dar labiau pagerinti gyvenimo kokybę.

Taigi teigiama sąveika galima tarp šių augalinių junginių:

● sojų (Glycine max (L.) Merr.) vaisių ekstrakto ir tamoksifeno (palanki gydymo eiga);
● doksorubicino ir dviskiaučių ginkmedžių (Ginkgo biloba L.) lapų ekstrakto (sumažina doksorubicino sukeltus kardiotoksinius poveikius);
● cisplatinos ir dviskiaučių ginkmedžių lapų ekstrak­to (sumažina cisplatinos sukeltus nefrotoksinius poveikius);
● cisplatinos ir silimarino (pozityvus gydymo atsa­kas, sumažina cisplatinos sukeltus nefrotoksinius poveikius);
● vinblastino ir paprastųjų saldymedžių ekstrakto (pozityvus gydymo atsakas).

Kada ir kokių augalinių preparatų galima skirti sergantiesiems onkologinėmis ligomis?

Profesorė pažymi, kad svarbu ne tik kokių biolo­giškai veiklių junginių vartos vėžiu sergantis pacien­tas, bet ir kada. Svarbu žinoti, kad:

· glikoproteinai, pavyzdžiui, lektinai – tai citotoksiš­kai veikiantys junginiai, vartojami po chemotera­pijos ir spindulinio gydymo;
· fermentai – cisteino proteazės – gali būti vartojami chemoterapijos ir spindulinio gydymo metu;
· flavonoidai (hipericinas, genisteinas, liuteolinas, kvercetinas, diosminas, hesperidinas, kt.), resve­ratrolis ir karatenoidai (liuteinas, zeaksantinas, likopenas), kaip ir antioksidantai, vartojami po chemoterapijos ir spindulinio gydymo;
· polisacharidai (gliukanai, kt.) gali būti vartojami chemoterapijos ir spindulinio gydymo metu.

Parengė Natalija Voronaja

Šaltinis "Internistas"