Nerimas ir kiti psichikos sutrikimai COVID-19 pandemijos metu

Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė
Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Psichikos dienos stacionaras

Įvadas
Asmenys, dirbantys sveikatos priežiūros įstaigose, jaučiasi ramiai, kai geba atpažinti ir paaiškinti ligą, numatyti jos eigą ir, taikydami reikiamus gydymo metodus, valdyti procesą. COVID-19 protrūkis tapo tarsi milžinišku psichosocialiniu eksperimentu, kuris sukelia visuomeninėje psichologinių ir psichikos sveikatos sutrikimų. To padariniai – įtarumas, infodemija, ksenofobija ir net rasizmo apraiškos, baimė, nerimas ir netikrumas dėl ateities visomis prasmėmis (sveikata, darbas, maistas, būstas, šeima, vaikai ir kt.). Sustiprėjo ar išsivystė įvairūs neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai (įvairūs nerimo sutrikimai, reakcijos į stresą, adaptacijos sutrikimai, įskaitant panikos sutrikimą, depresines reakcijas, potrauminio streso sutrikimą), miego sutrikimai, kognityvinio funkcionavimo blogėjimas, priklausomybės ir kt. Sergantiems lėtinėmis psichikos ligomis asmenims papildomą stresą sukelia visuomenėje sklindanti įtampa dėl COVID-19 sukeltų sunkių klinikinių būklių, mirties baimė, griežtas karantinas, izoliacija, teisėtos nuobaudos, nepasitikėjimas oficialiais asmenimis ir žiniasklaida, įvairios socialinės medijos, perpildytos klaidingų aiškinimų ir sąmokslo teorijų.
O kaip mes, medikai? Mes dirbame? Kai kurie jau ne... Nepaisant balto chalato ir stetoskopo, mes esame tik žmonės. Neįmanoma žodžiais nusakyti, kokiu sunkumu užgula nuolatinė emocinė įtampa, kai esi tas, kuris sprendžia, ar pacientas gyvens, ar mirs. O pridėjus nuolatinę grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, kartais to gali būti per daug, – rašė intensyviosios terapijos skyriaus anesteziologė gydytoja Ebony J. Hilton iš Šarlotsvilio (Jungtinės Amerikos Valstijos), paskelbus, kad neatlaikiusi sunkaus darbo krūvio, emocinės įtampos, grįžusi namo pailsėti po pusantros savaitės darbo, nusižudė jos kolegė, Niujorko skubiosios pagalbos skyriaus vadovė gydytoja Lorna M. Breen.
Rinkdama anamnezę iš pacientų, paprastai domiuosi jų darbu, darbo ir poilsio režimu, klausiu, kada ir kiek atostogavo, pan. Gana dažnai prasta jų psichologinė būsena, psichikos sutrikimo požymiai (sutrikęs miegas, nerimas, depresijos simptomai, nuolatinis nuovargis, pan.) būna susiję su tuo, kad jie neprisimena, kada atostogavo, dirba 12 val. per parą, neturi kada normaliai pavalgyti, kai nebepaveža – prisigeria. Būna, kad kai kuriems užtenka kognityvinės elgesio terapijos (KET), trumpo gydymo vaistais ar gydymo Psichikos dienos stacionare, psichologo, psichoterapeuto konsultacijų.
Psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai, kiti psichikos sveikatos srities darbuotojai turėtų padėti išsaugoti gerą savijautą ne tik sergantiesiems COVID-19, jų šeimoms, bet ir sveikatos apsaugos darbuotojams. Bet ne vien psichologinės pagalbos reikia medikams, kad jie galėtų susikaupti, dirbti ramiai ir oriai tą darbą, kurį Lietuvos medikai puikiai moka.

Infomanija, infodemija ir masių psichologija COVID-19 pandemijos metu
Mintys ir informacija gali paveikti žmogaus smegenis ir elgesį. Infomanija – sekinanti perteklinė informacija, t. y. kasdien užgriūvanti lavina informacijos, kurią žmogui tenka apdoroti (elektroniniai laiškai, telefono skambučiai, žinutės, pan.). Dėl nerimo, baimės ir priverstinės izoliacijos visa tai ypač sustiprėjo karantino metu. Tokia infomanija gali sukelti obsesinį poreikį be paliovos tikrinti socialines medijas, nuolat klausytis tiesioginių žinių ir keistis elektroniniais laiškais, kad nerimo apimtas žmogus, bandymas suprasti, kas vyksta, galėtų rasti naujos informacijos,.
Infodemija – tai spartus visų rūšių (įskaitant gandus, paskalas, nepatikimą informaciją, dezinformaciją, sąmokslo teorijas) informacijos plitimas (Hu ir kt., 2020). Didžiulis informacijos srautas ir kolektyvinis informacijos suvokimo šališkumas turi negatyvų poveikį – tampa patologinio baimingumo, nerimo, įtarumo, nepasitikėjimo, išankstinių nusistatymų priežastimi, trikdydami psichikos būseną, o ilgainiui ir elgseną (iki agresijos) (Dong, Bouey, 2020). Taigi net tik psichikos sutrikimais sergančiam žmogui svarbu suprasti ir atskirti, kad raiškūs ir skambūs žodžiai nebūtinai yra teisingi.
Krizės, pavyzdžiui, kaip dabartinė COVID-19 pandemija, taip pat leidžia atsiskleisti žmonėse tūnančiam užslėptam altruizmui, empatijai, pasitikėjimui, draugiškumui ir norui padėti artimui.
Atsparumas – individualus ir visuomeninis gebėjimas ištverti ir atsigauti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tapti brandesniam ir stipresniam praėjus stresui, nelaimei, krizei, ligai ar katastrofai (Jakovljevic, 2020).

Nerimas ir jo valdymas
Nerimas – paplitusi emocija, kurią patiria kiekvienas stresuojantis žmogus. Patologinis nerimas pasireiškia be aiškios apibrėžtos priežasties. Kartu su nerimu gali pasireikšti depresinių, įkyrumo ir kitų simptomų, tačiau jie ne tokie ryškūs, antriniai. Nerimui gydyti skiriami tiek medikamentai, tiek psichoterapija (veiksmingiausia – KET). Taikant KET, reikia, kad pacientas suprastų, kas yra patologinis nerimas, kodėl jis pasireiškia, kokie nerimo simptomai. Norėdami suprantamai tai išaiškinti, pasinaudokite vadinamojo nerimo rato schema (1 pav.). Paveiksle matome, kad neadaptyvios mintys, jaučiami fiziniai nerimo simptomai ir vengiamasis elgesys minta vienas kitu ir stiprina nerimą, veikdami teigiamojo grįžtamojo ryšio principu. Paciento reakciją į nerimą gali padėti normalizuoti supratimas, kad nerimas yra natūralus atsakas į grėsmę, tačiau jam pačiam nepavyksta įveikti nerimo, nors jokio pavojaus nėra. Norint nutraukti nerimo ratą, paprastai prireikia mažiausiai 6–8 KET užsiėmimų. Kai kurių autorių teigimu, gana veiksmingas gali būti net vienintelis mokomasis užsiėmimas.
1 pav. Vadinamasis nerimo ratas

Vengiamąjį elgesį tiesiogiai įveikti galima laipsniškai nustojant vengti baimę sukeliančių objektų ar situacijų. Padrąsinkite pacientą surašyti situacijas, kurių jis labiausiai bijo (sąrašą reikia pradėti keliančiomis mažiausią baimę, o užbaigti keliančiomis didžiausią). Pasiūlykite jam pamažu pabandyti susidurti su išvardytais sunkumais, pradedant nuo lengviausių, pavyzdžiui, socialinėmis situacijomis, jei pasireiškia socialinės fobijos; traumuojančio įvykio priminimais, jei pasireiškia potrauminio streso sutrikimas; situacijomis, iš kurių sunku ištrūkti ar kurioms esant sunku greitai sulaukti pagalbos, jei pasireiškia panikos sutrikimas; situacijomis, kuriose prireikia daugiau savikliovos, jei pasireiškia generalizuoto nerimo sutrikimas. Pacientui sutikus tai padaryti, gali prireikti 8–12 savaičių, kol pavyks prasibrauti iki stipriausių baimių. Svarbiausia, kad pratybos būtų reguliarios ir kasdienės, o galimi trukdžiai – neryškūs.
Pacientui atsidūrus baiminančiose situacijose, tikėtini kognityviniai iškraipymai, todėl būtinas nešališkas pokalbis. Dažniausiai nerimastingi pacientai padaro 2 klaidas: 1) pervertina riziką, kad nutiks kas nors blogo (pvz., jei susvaigs galva, nualpsiu, ištiks insultas); 2) mano, kad, nutikus kažkam blogo, padariniai bus katastrofiški, t. y. viską neproporcingai išpučia (pvz., vairuodamas supanikuosiu, nesuvaldysiu automobilio ir įvyks avarija). Pacientui reikia padėti suprasti, kad toks mąstymas yra klaidingas. Todėl jie gali patikimiau įvertinti padėtį. Dalis pacientų po pirmojo pokalbio pritaiko šį požiūrį, bet kitiems prireikia trumpalaikių tęstinių užsiėmimų ar psichoterapeuto, KET specialisto, pagalbos.
Fizinius nerimo simptomus gali sumažinti atsipalaidavimo metodai, pavyzdžiui, laipsniškas raumenų atpalaidavimas ir diafragminis kvėpavimas (reikia uždėti vieną ranką ant pilvo, kitą – ant krūtinės, kvėpuoti taip, kad judėtų tik ranka, esanti ant pilvo; pratimą reikėtų atlikti keletą kartų per dieną). Varginant nerimui, reikia vengti kofeino turinčių gėrimų, alkoholio, atkreipti dėmesį, ar pakanka miego. Pacientui reikėtų akcentuoti, kad visų nerimo simptomų gal ir nepavyks visiškai panaikinti. Svarbiausia, kad jis suprastų, jog simptomus galima suvaldyti ir net iškęsti, kol padarys tai, ko anksčiau neįstengdavo (pvz., pažiūrės nuo aukšto tilto žemyn). Tai padės suvokti realius gydymo lūkesčius.

Gyvensena ir psichikos ligos
Tyrimai rodo, kad vienatvė ir socialinė izoliacija siejasi su bloga psichikos ir fizine sveikata. Manoma, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo jo gyvensenos, kurią sudaro mitybos, fizinio aktyvumo, tabako vartojimo ir kiti įpročiai. Visi šie įpročiai sąveikauja tarpusavyje, stiprindami arba žalodami sveikatą. Sveika gyvensena neapsaugo nuo visų ligų, tačiau sumažina pavojų sunkiai susirgti ir anksti numirti (ypač nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, plaučių vėžio). Gyvenseną veikia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, aplinka, socialinės ir demografinės savybės, paveldimumas, ligos (pvz., šizofrenija). Palyginti sergančiųjų šizofrenija ir žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenseną, nustatyta, kad reikšmingai blogiau maitinosi, mažiau mankštinosi ir daugiau rūkė asmenys, sergantys šizofrenija.
Tyrimais nustatyta, kad sergantieji šizofrenija noriau valgo kaloringesnį, turintį daugiau sočiųjų riebalų, druskos, mažiau vitamino C, skaidulų ir karoteno maistą. Nedaugelis renkasi tinkamus maisto produktus ir suvalgo rekomenduojamą vaisių bei daržovių kiekį (pvz., tyrime nustatyta, kad sergantieji šizofrenija per savaitę suvalgė mažiau nei pusę rekomenduojamo vaisių ir daržovių kiekio, o 2 proc. jų stokojo folio rūgšties). Sergantiesiems šizofrenija būdingas pasyvus gyvenimo būdas. Nors fizinis aktyvumas gali sumažinti nutukimą ir hipertenziją, pagerinti gliukozės toleranciją, lipidų profilį, pacientai jo vengia dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, ligos simptomų, motyvacijos ir galimybių stokos, vaistų poveikio. Rūkymas – tai mirties, kurios galima išvengti, priežastis. Mesti rūkyti yra sunku visiems žmonėms, ypač sergantiesiems psichikos sutrikimais. Nustatyta, kad rūkymas daug daugiau paplitęs tarp sergančiųjų šizofrenija, palyginti su bendrąja populiacija (atitinkamai 75–92 proc. ir 30–40 proc.). Rūkymas ne tik yra sunkių ligų (pvz., širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų) rizikos veiksnys, bet jis gali veikti šizofrenijos neurobiologiją; paveikti kepenų mikrosomų fermentus, todėl padidėja psichotropinių vaistų metabolizmas ir rūkaliams tenka skirti didesnes vaistų nuo psichozės dozes.
COVID-19 plitimo laikotarpiu užkrato pernešimui sumažinti taikomos nefarmakologinės intervencijos – asmeniniai suvaržymai ir fizinė distancija (pvz., masinių renginių apribojimai ir privalomas izoliavimas namuose). Nefarmakologinės intervencijos gali pakeisti gyvenseną tiek į geresnę, tiek į blogesnę pusę. Tikėtina, kad šios pandemijos metu dažniau bus pasirinktas nesveikas maistas ir priverstinai sėslus gyvenimo būdas, žmogus mažiau laiko praleis lauke, daugiau – prie kompiuterio. Ši elgsena gali nulemti nenumatytus vidutinės trukmės ar ilgalaikius padarinius protinei ir fizinei sveikatai (pvz., dėl izoliavimosi namuose mažėja fizinis aktyvumas, todėl gali daugėti įvairių neigiamų poveikių širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai ir psichikos būklei).
COVID-19 protrūkio valdymo gyvensenos nuorodose pabrėžiama sveikos mitybos ir fizinės mankštos namuose svarba. Panašios rekomendacijos buvo gripo pandemijos metu 1918 metais. Tuomet medicinos seserys skatino žmones laikytis higienos reikalavimų ir tinkamos mitybos, būti gryname ore ir gerai išsimiegoti. Minėti nurodymai stokoja įrodymų, iš esmės sutapdami su nepandeminio laikotarpio gyvensenos rekomendacijomis. Nėra stebimųjų tyrimų, kaip bendroji populiacija ir sergantieji psichikos ligomis rūpinasi savimi, sprendžia mitybos ir fizinio aktyvumo, miego problemas izoliacijos laikotarpiu.

Apibendrinimas
•    Epidemijos metu sustiprėja įvairūs neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai.
•    Psichikos sveikatos srities darbuotojai turėtų padėti išsaugoti gerą savijautą ne tik sergantiesiems COVID-19, jų šeimoms, bet ir sveikatos apsaugos darbuotojams.
•    Krizės gali padėti atsiskleisti pozityvioms žmogaus būdo savybėms.
•    Nerimui gydyti skiriami medikamentiniai ir psichoterapiniai gydymo būdai.
•    Veiksmingiausia psichoterapija nerimui mažinti – KET.
•    Vienatvė ir socialinė izoliacija siejasi su bloga psichikos ir fizine sveikata.
•    Sergantieji šizofrenija blogiau maitinasi, mažiau mankštinasi ir daugiau rūko.

Leidinys "Internistas" Nr. 3  2020 m.

LITERATŪRA
1.    Bhatt NV. Anxiety Disorders. https://emedicine.medscape.com/article/286227-overview.
2.    Cheung H. Coronavirus. What could the West learn from Asia. BBC News, 21. March 2020 bbc.com.
3.    Connolly M, Kelly C. Lifestyle and physical health in schizophrenia // Advances in Psychiatric Treatment. 2005, 11, p. 125–132.
4.    Dong L, Bouey J. Public mental health crisis during COVID-19 pandemic. China. Emerg Infect Dis 2020; vol 26; original publication date 3/20/2020. https://doi.org/10.3201/eid2607.200407.
5.    Frellick M. ED Physician at Epicenter of COVID-19 Crisis Lost to Suicide. https://www.medscape.com/viewarticle/929612#vp_2.
6.    Hu Z, Yang Z, Li Q, et al. Infodemiological study on COVID-19 epidemic and COVID-19 infodemic. https://www.researchgate.net/publication/339442972. DOI: 10.21203/rs.3.rs-18591/v1.
7.    Jakovljevic M, Bjedov S. Jaksic N. COVID-19 Pandemia and Public and Global Mental Health from the Perspective of Global Health Securit. Psych D. - 2020; Vol. 32, No. 1, pp 6-14.
8.    Lipton B. The biology of belief – unleashing the power of consciousness, matter & miracles. Hay House, Inc. 2008.
9.    Stubbs B, et al. EPA guidance on physical activity as a treatment for severe mental illness: a meta-review of the evidence and Position Statement from the European Psychiatric Association (EPA), supported by the International Organization of Physical Therapists in Mental Health (IOPTMH). Eur Psychiatry. 2018 Oct;54:124-144.