Pažinimo funkcijų sutrikimą po insulto įmanoma koreguoti

Ūminiai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai – insultai – yra svarbi medicininė proble­ma, apie kurią pastaruoju metu dažnai kalbama medicinos visuomenėje. Širdies ir krau­jagyslių ligos yra vienos dažniausių, jų sukeliamos pasekmės ir išlaidos joms gydyti yra didžiulės. Belieka džiaugtis, kad pastaruoju metu klinikinėje praktikoje diegiami ir tapo labiau prieinami šiuolaikiniai gydymo metodai bei profilaktikos priemonės.

„Gydytojų siekis – padėti pacientams iš­vengti skaudžių pasekmių, kad, net ir persirgę insultu, pacientai išliktų kiek įmanoma savaran­kiškesni, – teigia Vilniaus universiteto Santariš­kių klinikų Neurologijos centro gydytojas neu­rologas dr. Arūnas Vaitkevičius. – Tačiau vienu aspektu, mano nuomone, kalbama vis dar ne­pakankamai. Tai pažinimo funkcijų sutrikimas po persirgto insulto. Neretai tiek patys pacien­tai, tiek jų artimieji ar gydytojai labiau kreipia dėmesį į fizinę negalią, tačiau būtent pažinimo funkcijų sutrikimas gali labai riboti pacientų sa­varankiškumą.“

Specialisto teigimu, pastaraisiais metais vis didesnę visuomenės dalį sudaro vyresnio am­žiaus žmonės, todėl pažinimo funkcijų sutriki­mai apskritai tampa vis aktualesne medicinos problema. Įvairių autorių duomenimis, pablogė­jusia atmintimi skundžiasi iki 80 proc. vyresnio amžiaus žmonių, tačiau tai dažniausiai nėra su­siję su degeneracinėmis nervų sistemos ligomis. O demencijos sindromo dažnis tarp vyresnių kaip 65 metų asmenų siekia net 5–10 proc. Ap­skaičiuota, kad apie trečdaliui insultą patyrusių asmenų pasireiškia demencija.

Svarbu – nustatyti priežastis

„Pažinimo funkcijos – tai žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją. Atmintis yra viena sudėtingiau­sių ir svarbiausių pažinimo funkcijų“, – sako dr. A. Vaitkevičius.

Neurologo teigimu, pažinimo funkcijos su­trinka dėl įvairių priežasčių. Dažniausios jų: lengvas kognityvinis sutrikimas, įvairūs de­mencijos tipai, depresija, nerimas, nepageidau­jamas kai kurių vaistų (ypač benzodiazepinų) poveikis. Pažinimo funkcijos gali sutrikti ir dėl metabolinių priežasčių (inkstų ar kepenų nepa­kankamumo, vitamino B12 stokos, skydliaukės veiklos sutrikimo), galvos smegenų infekcinių ligų, piktnaudžiavimo alkoholiu. Kai kurių šių būklių galima išvengti ar jas palengvinti, kitos yra nepagydomos.

Lengvas kognityvinis sutrikimas (LKS) – tai tokia medicininė diagnozė, kai pacientas skun­džiasi blogėjančia atmintimi ar kitomis pažinimo funkcijomis ir šie sutrikimai nustatomi objekty­viai vertinant klinikinių ir neuropsichologinių testų duomenis, tačiau sutrikimo lygis dar nesie­kia demencijos lygio, pacientas nėra priklauso­mas nuo kitų.

Išskiriamas atskiras kraujagyslinis LKS, kuris diagnozuojamas, kai nustatomas pažinimo funk­cijų sutrikimas ir galvos smegenų kraujagyslių ligos požymiai arba aiškus ryšys tarp buvusio insulto ir pažinimo funkcijų sutrikimo pradžios ar tarp pažinimo funkcijų sutrikimo sunkumo ir galvos smegenų pokyčių.

Kraujagyslinis LKS gali pasireikšti ir at­minties sutrikimu, ir kurios nors kitos pažini­mo funkcijos sutrikimu. Paprastai nepastebima laipsniško pažinimo funkcijų blogėjimo (tuo ski­riasi nuo Alzheimerio ligos sukeltos kognityvi­nės disfunkcijos progresavimo).

Demencija yra klinikinis sindromas, pasireiš­kiantis įgytu kognityvinių funkcijų blogėjimu, sutrikdančiu paciento kasdienę veiklą. Demenci­ja taip pat yra skirtingų būklių grupė, dažniau­siai pažeidžianti atmintį. Tačiau, be atminties pažeidimo, demencijos sindromui būdingas dar bent vienas ir kitos kognityvinės funkcijos sutri­kimas (orientacijos vietoje ar laike, kalbos, vizu­alinio erdvės suvokimo, sprendimų priėmimo ar kt.), kartu lydimas įvairaus laipsnio asmenybės ir elgesio pakitimų. Demencija – tai lėtinis laips­niškas minėtų funkcijų blogėjimas. Būtina de­mencijos sindromo sąlyga – pažinimo sutrikimai turi būti pakankamai ryškūs ir trikdyti kasdienę paciento veiklą. Dažniausia demencijos sindromo priežastis, pasak dr. A.Vaitkevičiaus, – Alzheimerio liga (sudaro 60–75 proc. atvejų), o antrąją vietą uži­ma kraujagyslinė demencija (15–20 proc. atvejų).

Kraujagyslinę demenciją gali sukelti galvos smegenų infarktas strateginėje srityje, multiin­farktinė demencija ir smulkiųjų galvos smegenų kraujagyslių ligos. Didžiausias dėmesys skiriamas po insulto prasidedančiai demencijai, kuri pasireiškia maž­daug trečdaliui insultą patyrusių pacientų. Taigi, anot neurologo, tai didelė medicininė problema, kuri vis dar nepakankamai įvertinama.

Gydymas padeda saugoti smegenis

Dr. A.Vaitkevičiaus teigimu, būtina ištirti galimus kraujagyslinius rizikos veiksnius ir juos tinkamai gydyti (skiriami antiagregantai ar anti­koaguliantai, koreguojamas kraujospūdis ir gli­kemija, skiriami statinai ir t.t.).

Taikomas ir simptominis gydymas, koreguo­jantis neuromediatorių disbalansą: yra duome­nų, kad sergantiesiems kraujagysline demencija gali būti veiksmingi cholinesterazės inhibitoriai. Taip pat rekomenduojama skirti neuroprotekto­rių ir nootropų – nustatyta, kad šie preparatai gerina neuronų metabolizmą ir neurotransmi­siją, skatina neuroplastiškumą, jiems būdingas neuroprotekcinis poveikis.

Gydant tokius pacientus būtina atsižvelgti į galimą skirtingų grupių vaistų sąveiką ir rinktis įrodymais pagrįstą bei saugų gydymą. Svarbu atkreipti dėmesį į galimą nerimo ar depresijos pasireiškimą insultu persirgusiam pacientui ir šiuos sutrikimus atitinkamai gydyti. Taip pat ypač svarbi tokių pacientų reabilitacija ir slauga.

APIE PRAMIRACETAMO NAUDĄ

Kraujagyslinei demencijai gydyti įvairių nootropų, pavyzdžiui, pra­miracetamo gamintojai rekomenduoja skirti kuo anksčiau, t. y. iš karto, kai tik patyręs insultą žmogus gali nuryti tabletę. Kadangi di­džiausias kraujagyslinės demencijos išsivystymo pavojus yra per pir­muosius 3 mėnesius po insulto, šiuo laikotarpiu ir būtina imtis visų priemonių ligai užkirsti.

Teigiama, kad pramiracetamas skatina pagrindinės acetilcholino struktūrinės medžiagos – cholino, kuris svarbus smilkininėje skiltyje esantiems atmintiems klodams formuotis, sintezę. O, esant daugiau cholino neuronuose, daugiau susidaro ir acetilcholino. Teigiamas acetilcholino poveikis pažintinėms funkcijoms neabejotinas. Taigi šis poveikis gerina trumpalaikę atmintį.

Kitas pramiracetamo veikimo aspektas – neuromoduliacija. Šis vais­tas gerina neuropeptidinių medžiagų, kurios dalyvauja ilgalaikės atminties formavimesi, susidarymą. Todėl vartojant pramiracetamo galima tikėtis ir ilgalaikės atminties pagerėjimo. Pramiracetamas pasižymi dar viena įdomia savybe – jis pasireiškia se­rotonino gamybą aktyvinančiu poveikiu, ir tuo grindžiama, kad, var­tojant vaisto, pagerėja nuotaika, emocijos, žmogaus požiūris į ligą. Atsižvelgiant į klinikinę patirtį, galima teigti, kad vaistas neuroche­miniu lygiu sukelia panašų poveikį, kaip ir antidepresantai.

Tyrimais įrodyta, kad vaistas gerina smegenų mitybą, metabolizmą, skatina dėmesio išlaikymą, o jau pažintinių funkcijų aktyvinimas – tai darbas, kurį kartu turėtų atlikti ir artimieji, ir reabilitacijos spe­cialistai. Ištikus insultui, svarbios tiek farmakologinės, tiek nefarma­kologinės priemonės. Svarbu, kad, lavindami ir aktyvindami ligonio pažintines funkcijas, formuojame naujas atminties sankaupas, kurios leidžia sukurti naujas aktyvias smegenų zonas, galinčias perimti žu­vusiųjų funkcijas. Taigi insultą patyręs žmogus, vien gerdamas vaistų, neatkurs prarastų ir neišmoks naujų įgūdžių, nepradės geriau kalbė­ti ar judėti. Medikamentai yra sudedamoji gydymo dalis. Be vaistų, ligoniams turėtų būti teikiamos psichoterapeuto, logopedo paslau­gos, užimtumo terapija, t. y. visas priemonių, aktyvinančių protinę veiklą, kompleksas.

Dr. Arūnas VAITKEVIČIUS
VUL SK Neurologijos centras
NERVŲ IR PSICHIKOS LIGOS,
2016 m. Nr. 1 (71)