Šlapimo takų drenažas
ĮŽANGA
Įvairių specialybių gydytojai praktikoje neretai sutinka ligonių, turinčių ilgalaikį šlapimo takų drenažą. Jiems dažnai iškyla klausimų, kokios yra indikacijos ilgalaikiam šlapimo takų drenavimui, kokios galimos komplikacijos, kaip tokius ligonius prižiūrėti, į ką atkreipti dėmesį? Atsakymus į šiuos klausimus skaitytojas suras šiame straipsnyje.
ŠLAPIMO PŪSLĖS DRENAVIMO BŪDAI
Šlapimo pūslė drenuojama 2 būdais:
● per šlaplę – taip vadinama peršlaplinė kateterizacija, arba šlapimo pūslės kateteris (ŠPK);
● per viršgaktinę fistulę – taip vadinama epicistostoma.
Šlapimo pūslės drenažas gali būti trumpalaikis (iki 14 dienų) ir ilgalaikis (daugiau nei 14 dienų) [1]. Šlapimo pūslė drenuojama tik esant aiškiems rodmenims, o kateteris laikomas ne ilgiau, nei būtina. Prieš kateterio įvedimą svarbu apsvarstyti kitus alternatyvius šlapimo takų drenavimo būdus, tokius kaip išorinis vyrų kateteris ar protarpinė kateterizacija. Tuo atveju, kai nuolatinis šlapimo pūslės drenažas yra būtinas, reikia iš anksto numatyti tolesnę paciento gydymo ir priežiūros eigą [2].
PERŠLAPLINĖ KATETERIZACIJA, ARBA ŠPK
Peršlaplinis kateterizavimas – tai kateterio įvedimas į šlapimo pūslę per šlaplę. Dažniausiai peršlaplinis kateteris vadinamas ŠPK.
Indikacijos, kai reikia rinktis ŠPK:
● ūminis ar lėtinis šlapimo susilaikymas;
● šlapinimosi sutrikimai sergant neurologinėmis ligomis;
● tikslus diurezės matavimas, kai paciento būklė labai sunki;
● perioperacinis periodas, kai atliekamos tam tikros intervencijos;
● atvirų tarpvietės ar kryžmens žaizdų gijimo laikotarpis pacientams, nelaikantiems šlapimo;
● ilgalaikė paciento imobilizacija esant stuburo pažeidimui, politraumai, dubens kaulų lūžiams;
● reikalingas šlapimo pūslės plovimas;
● odos pažeidimas dėl sunkaus laipsnio šlapimo nelaikymo [3].
Kontraindikacijos:
● ūminis prostatitas;
● šlaplės trauma arba jos įtarimas [4].
Trumpalaikė šlapimo pūslės kateterizacija dažniausiai taikoma:
● chirurginės operacijos metu ir pooperaciniu periodu;
● tiksliam diurezės matavimui, kai paciento būklė labai sunki;
● esant ūminiam arba lėtiniam šlapimo susilaikymui;
● vaistų suleidimui į šlapimo pūslę.
Ilgalaikė šlapimo pūslės kateterizacija dažniausiai reikalinga, kai yra:
● šlapimo pūslės obstrukcija, kai ligonis netinkamas operaciniam gydymui;
● lėtinis šlapimo susilaikymas dėl neurologinės patologijos arba liga, kai protarpinė kateterizacija neįmanoma;
● nusilpę, paralyžiuoti pacientai arba ligoniai be sąmonės, su odos įtrūkimais arba pragulomis, kai kiti neinvazyvūs būdai yra netinkami arba neefektyvūs;
● sunkaus laipsnio šlapimo nelaikymas, kai kiti gydymo būdai nėra efektyvūs [5].
VIRŠGAKTINĖ KATETERIZACIJA
Viršgaktinė kateterizacija, arba epicistostomija, yra kateterio įvedimas į šlapimo pūslę per priekinę pilvo sieną (1 pav.). Epicistostomija dažniausiai atliekama vietinėje nejautroje, panaudojant specialų epicistostominį rinkinį. Šis būdas turi keletą privalumų: išvengiama šlaplės traumavimo, keteterio sukelto uretrito rizikos, mažesnė kateterio užteršimo rizika žarnyno mikroflora, patogu naudoti ligoniams, kurie sėdi vežimėlyje, paprastesnė kateterio priežiūra ir pakeitimas nei ŠPK. Viršgaktinei kateterizacijai teikiama pirmenybė ir tuo atveju, kai ligonis siekia išlaikyti lytinį aktyvumą. Užspaudus viršgaktinį kateterį, galima įvertinti, ar atsikūrė spontaninis šlapinimasis [6]. Tai dažniausiai pasirenkamas ilgalaikio šlapimo pūslės drenavimo būdas vyrams. Nepaisant visų privalumų, viršgaktinė kateterizacija yra intervencinė procedūra, kuri susijusi su didesne kraujavimo bei vidaus organų pažeidimo rizika, nei įvedant ŠPK [7].
Indikacijos, kai reikia rinktis epicistostomiją:
● ūminis ar lėtinis šlapimo susilaikymas, kai šlapinimasis neatsikuria po šlapimo pūslės kateterizacijos;
● ūminis prostatitas;
● šlaplės obstrukcija, strikrūta, nenormali šlaplės anatomija;
● dubens trauma;
● komplikacijos po ilgalaikio ŠPK;
● šlapimo nelaikymas, kai kiti šlapimo nelaikymo būdai yra neįmanomi ar neefektyvūs;
● pasikartojančios šlapimo takų infekcijos dėl ŠPK užteršimo esant išmatų nelaikymui;
● paciento pageidavimas, esant objektyvioms priežastims (pvz., ligonis, sėdintis vežimėlyje) [6].
Kontraindikacijos:
● tuščia šlapimo pūslė;
● šlapimo pūslės karcinoma.
Santykinės kontraindikacijos:
● būklė po pilvo ar dubens operacijos (dėl galimų sąaugų tarp žarnų ir šlapimo pūslės);
● krešėjimo sutrikimas, kol jis nėra koreguotas;
● protezai ar implantai apatinėje pilvo dalyje arba dubenyje (pvz., išvaržų plastikai panaudotas tinklelis, ortopediniai prietaisai) [8].
KATETERIŲ RŪŠYS, ŠLAPIMO SURINKIMO SISTEMOS
Peršlaplinei ir viršgaktinei kateterizacijai naudojami panašūs kateteriai. Išskiriamos kelios jų rūšys:
● vienkanalis kateteris (2 pav.). Jis yra tiesus ir neturi pripučiamo balionėlio. Dažniausiai naudojamas vienkartinėms procedūroms, pavyzdžiui, protarpinei savikateterizacijai, vaistams suleisti į šlapimo pūslę, striktūrų dilatacijai, urodinaminiams tyrimams;
● dvikanalis kateteris – tai kateteris, kuris turi vieną kanalą šlapimui nutekėti, o kitą – balionėliui, fiksuojančiam kateterį šlapimo pūslėje, išpūsti (3 pav.). Tokie kateteriai gali būti naudojami ilgesnį laiką, nėra rizikos, kad jie iškris ar netyčia išsitrauks;
● trikanaliai katetriai turi trečią kanalą, kuris skirtas šlapimo pūslei plauti, kai yra kraujavimas (4 pav.) [9].
Dažniausiai naudojami iš latekso pagaminti kateteriai. Jie yra minkšti ir lankstūs, tačiau turi nemažai ir trūkumų. Lateksas gali sukelti alerginių reakcijų, todėl išsivysto uretritas ar šlaplės striktūros, net anafilaksinis šokas. Todėl juos rekomenduojama naudoti tik trumpalaikei kateterizacijai [10]. Silikoniniai kateteriai yra hipoalerginiai, lėčiau inkrustuojasi, tačiau kasdienėje praktikoje naudojami rečiau dėl didelės kainos [11]. Latekso pagrindu pagaminti kateteriai gali būti padengti tam tikromis medžiagomis, siekiant sumažinti latekso poveikį organizmui. Lateksiniai kateteriai, padengti politetrafluoretilenu, silikonu, hidrogeliu, mažiau inkrustuojasi ir yra geriau toleruojami [12]. Sidabru padengtas kateteris pasižymi antiseptinėmis savybėmis, o nitrofurazonu – antibakterinėmis. Tačiau duomenų, kad antibakteriniu preparatu padengti kateteriai mažina simptominės šlapimo takų infekcijos riziką, stinga [7]. Aseptinėmis sąlygomis įvestas šlapimo pūslės arba virš- gaktinis kateteris prijungiamas prie sterilaus šlapimo surinki- mo maišo. Yra drenažinių sistemų su antirefl iuksiniu mecha- nizmu, kuris apsaugo nuo šlapimo sugrįžimo į šlapimo takus. Uždaros drenažinės sistemos apsaugo nuo išorinio užteršimo bei galimos infekcijos. Taip pat šios sistemos padeda palaikyti paciento higienos įpročius – neskleidžia šlapimo kvapo, nelei- džia pratekėti šlapimui [13].
● Su kateteriu susijusi šlapimo takų infekcija. Po 7–10 dienų po šlapimo pūslės kateterio įvedimo bakterinės kolonizaci- jos rizika siekia 100 proc. [14]. Gydyti reikia tik simptominę šlapimo takų infekciją, kuri patvirtinta mikrobiologiniais tyrimais.
● Epididimitas.
● Kateterio užsikimšimas dėl inkrustacijos, nuosėdų, biofi lmo [11].
● Pratekėjimas šalia kateterio.
● Jatrogeninė trauma. Po trauminės šlapimo pūslės kateteriza- cijos gali išsivystyti šlaplės striktūra, atliekant viršgaktinę kateterizaciją galima žarnų perforacijos rizika.
● Šlapimo pūslės spazmai, skausmas. Jų priežastis gali būti vidurių užkietėjimas, todėl svarbu reguliariai tuštintis. Spazmai efektyviai gydomi anticholinerginiais vaistais [15].
● Hematurija.
● Granuliacijos (tik epicistostomos atveju). Gydymui naudo- jami preparatai su sidabro nitratu, rečiau reikia chirurginio gydymo.
● Ragėjančių ląstelių karcinoma.