Žmogaus papilomos virusas: ar pakankamos gydytojų žinios apie šią infekciją?

Įvadas

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) yra plačiai paplitu­si lytiniu keliu plintanti infekcija, kuri paliečia tris ketvir­tadalius lytiškai aktyvių asmenų tam tikru gyvenimo lai­kotarpiu. 2006 metų duomenis, 630 mln. žmonių pasauly­je buvo užsikrėtę ŽPV [1].

Pasaulyje žinoma daugiau nei 200 ŽPV tipų, iš kurių 40 aptinkama lytinių organų gleivinėje ir yra klasifikuojama pagal onkogeninę riziką. Šiuo metu nekyla abejonių, kad di­delės rizikos ŽPV tipai yra pagrindinė gimdos kaklelio vė­žio priežastis bei turi įtakos kitų lokalizacijų genitalijų (iš­angės, makšties, vulvos, varpos) vėžio vystymuisi. Mažos rizikos ŽPV tipai atsakingi už daugumą odos ir išorinių ly­tinių organų karpų, gerklų papilomatozę ir kt. [1–3]. Daž­niausiai ŽPV užsikrėtusiems asmenims nėra jokių simpto­mų ar nusiskundimų, nors tuo metu virusą jie gali perduoti kitiems. Vienu metu galima užsikrėsti keliais ŽPV tipais [4].

Įvairių šaltinių duomenimis, lytiškai aktyvūs vyrai ir moterys bent kartą per gyvenimą buvo susidūrę su ŽPV (už­sikrėsti gali ir vieną lytinį partnerį turėjęs žmogus). Daugiau nei 40 proc. jaunų moterų užsikrečia ŽPV per pirmuosius 2 metus nuo lytinio gyvenimo pradžios, ypač didelė rizi­ka užsikrėsti yra paauglėms ir jaunesnėms nei 25 metų ly­tiškai aktyvioms moterims [1, 3]. Taip yra todėl, kad paau­glių gimdos kaklelio transformacijos zona yra gimdos ka­klelio makštinėje dalyje, kurioje gaminama mažiau apsau­ginių gleivių, silpniau nei suaugusių moterų veikia vietinis imuninis atsakas. Dėl šių priežasčių transformacijos zona yra jautri įvairių veiksnių poveikiui, taigi susidaro palan­kios sąlygos ŽPV įsiskverbti ir ten persistuoti [5].

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, ŽPV vakcina mažina sergamumą ir mirtin­gumą, susijusį su lytinių organų užkrėstumu ŽPV infekci­ja. Yra sukurtos kelios vakcinos: dvivalentė (prieš 16 ir 18 tipus), keturvalentė (nuo 16, 18, 6, ir 11 tipų), devyniava­lentė (nuo 6, 11, 16, 18, 31, 33, 45, 52, 58 tipų). Norint už­tikrinti geriausią veiksmingumą, vakcina turėtų būti skiria­ma prieš lytinio gyvenimo pradžią (vaginalinius, analinius, oralinius santykius) [6, 7]. Jungtinių Amerikos Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras, Imunizacijos praktikos ko­mitetas ir PSO teigia, kad geriausia mergaites skiepyti nuo 9–13 metų, o tas, kurios nebuvo skiepytos anksčiau, – 13– 26 metų [7–9].

Pagrindiniai sveikatos priežiūros specialistai, kurie pirmiausia susiduria su 9–13 metų jaunimu, yra pediatrai ir šeimos gydytojai, būtent dėl šios priežasties jie atlieka svarbų vaidmenį didinant visuomenės informuotumą apie Nacionalinės imunoprofilaktikos programos (NIP) tikslus. Lietuvoje NIP nuo ŽPV planuojama pradėti nuo 2016 metų rugsėjo 1 dienos [10]. Kol kas mūsų šalyje dar nerodomas didelis pasitikėjimas skiepais, todėl ypač svarbu pacien­tams, jų tėvams ir sveikatos priežiūros specialistams su­prasti ir įvertinti šios infekcijos riziką, jos padarinius bei prevencijos galimybes. Paauglius ir jų tėvus reikia infor­muoti apie ŽPV infekciją ir su ja susijusį pavojų, bei žino­ti, kad efektyviausia apsauga nuo viruso yra skiepai. Pa­auglius reikėtų skatinti atidėti lytinio gyvenimo pradžią, o jau pradėjusiems svarbu išlaikyti monogaminius lytinius santykius, nevartoti alkoholio, nerūkyti, pagerinti mitybą. Juk tinkamai supažindinus pacientę ir jos tėvus su ŽPV infekcija bei vakcinacijos teigiamomis savybėmis, galė­sime didinti ne tik visuomenės pasitikėjimą ir supratingu­mą, bet ir skiepijimosi mastą. Atsižvelgiant į problemos aktualumą, atlikome tyrimą, kuriuo siekėme išsiaiškinti, kiek apie ŽPV infekciją žino gydytojai, rekomenduojantys vakciną savo pacientams, bei koks jų požiūris į skiepijimąsi.

Tyrimas

2015 metais rugsėjo–gruo­džio mėnesiais Vilniaus mieste vykusių gydytojų mokslinių kon­ferencijų metu buvo atlikta anke­tinė apklausa. Apklausoje daly­vavo šeimos medicinos ir pedi­atrijos specialybių gydytojai bei slaugytojai – iš viso 141 tiriama­sis (1 lentelė). Tyrimui atlikti pa­rengta originali anketa, kuri suda­ryta remiantis mokslinėse publi­kacijose rastais klausimynais bei naujausia informacija apie ŽPV, siekiant įvertinanti žinias apie ŽPV infekciją, žinias apie ŽPV skiepus bei požiūrį į vakcinaciją [1, 2, 4, 9].

Mums, kaip tyrėjams, įdo­mu buvo stebėti, kad gana ne­maža tiriamųjų dalis klaidingai mano, kad ŽPV galima užsikrėsti per kraują. Beveik 100 proc. res­pondentų žinojo, kad ŽPV suke­lia gimdos kaklelio vėžį, tačiau kad virusas paskatina odos ir iš­orinių lytinių organų karpas, atsa­kė tik 45 proc. Detalesnės žinios apie ŽPV infekciją, t. y. užsikrė­timo kelius bei sukeliamas ligas, pateikiamos 2 lentelėje.

Daugiausiai tiriamųjų nuro­dė, kad ŽPV užsikrėtimo riziką mažina vakcina, nuolatinio lytinio partnerio turėjimas bei prezervaty­vų naudojimas (2 lentelė). Atlikus detalesnę analizę, nustatėme, kad į klausimą, susijusį su ŽPV infek­cijos prevencija, teisingiau atsaki­nėjo jaunesni (p=0,017) ir mažesnį darbo stažą (p=0,009) turintys spe­cialistai, o vyresnieji dažnai rink­davosi tik 2–3 atsakymo variantus iš pateiktų 8 teisingų.

Nagrinėdami gydytojų ir slaugytojų žinias apie vakcina­ciją, nustatėme, kad dauguma (80 proc.) respondentų mano, jog skiepyti reikėtų 9–12 metų mer­gaites, 44,7 proc. – moteris iki 26 metų, 13,5 proc. – 9–12 metų ber­niukus, 8,5 proc. – vyrus iki 26 metų. Trys ketvirtadaliai respon­dentų teigia, kad 9–13 metų mer­gaitėms pakanka 2 dozių vakcinos

(reikšmingai dažniau teisingą atsakymą rinkosi jaunesni gy­dytojai, p=0,033). Net ketvirtadalis tyrime dalyvavusių spe­cialistų mano, kad ŽPV vakcina apsaugo nuo visų ŽPV tipų, statistiškai reikšmingai dažniau neteisingai atsakė vyresni ir didesnį darbo stažą turintys specialistai (p=0,02). Taip pat res­pondentai buvo prašomi pažymėti tik jiems žinomus didelės onkogeninės rizikos ŽPV tipus. Trečdalis mano neteisingai, kad 6 ir 11 tipai yra didelės onkogeninės rizikos. Teisingai nurodė didelės rizikos tipus (16, 18, 45) 47 proc. gydytojų ir 22 proc. slaugytojų (p=0,001). Gerokai dažniau apklaustųjų (86,2 proc.) žinojo, kad Lietuvoje naudojama Cervarix vak­cina, o tik 64,2 proc. paminėjo Silgard vakciną.

Domėjomės gydytojų ir slaugytojų požiūriu į ŽPV skiepus. Dauguma respondentų (96,3 proc.) mano, kad ŽPV vakcina yra reikalinga, tačiau paklausus, ar rekomenduotų ją savo pacientams, teigiamai atsakė 88,9 proc., o paskie­pijo ar planuoja skiepyti savo dukrą / anūkę – tik 28,9 proc. apklaustųjų. Net 20,5 proc. tyrime dalyvaujančių asmenų mano, kad rekomenduojant ŽPV vakciną, padidės tikimy­bė ankstyvesniems lytiniams santykiams.

Lietuvoje per metus vidutiniškai ŽPV vakcina pasi­skiepija apie 300–400 mergaičių / moterų – šį teisingą at­sakymą nurodė 15,9 proc. apklaustųjų, o dauguma manė, kad pasiskiepija mažiau nei 100. Tiriamųjų nuomone, skiepijimosi mastą padidinti padėtų: nemokama vakcina (98,5 proc.), paskaitos mokyklose šviečiant tėvus ir vai­kus (82,2 proc.), stiprios ir aiškios gydytojų rekomenda­cijos (70,4 proc.), dažnesni pokalbiai apie vakcinos gali­mybę vizito pas gydytoją metu (60 proc.), reklamos tele­vizijoje (54,1 proc.).

Tyrimo išvados

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, medikai vieningai tei­gia, kad ŽPV vakcina yra reikalinga ir dauguma ją rekomen­duotų savo pacientams. Deja, vyresni ir didesnį darbo stažą turintys šeimos gydytojai, pediatrai ir slaugytojai reikšmin­gai mažiau žino apie ŽPV infekciją. Apibendrinant tyrimą, reikėtų skatinti specialistus domėtis ŽPV infekcija bei pre­vencijos galimybėmis, juk atsiranda vis naujų vakcinų rūšių. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad stiprios ir aiškios gydytojų rekomendacijos – kelias į veiksmingą NIP įgyvendinimą.

ŽPV vakcinacijos sėkmė priklauso nuo:
● individualaus merginos / moters noro pasiskiepyti;
● tėvų noro paskiepyti savo vaiką;
● gydytojų noro rekomenduoti ŽPV vakciną.

Viktorija Žitkutė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Doc. dr. Žana Bumbulienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinika, Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos centras

Žurnalo INTERNISTAS priedas GINEKOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m., Nr.1