Baltymų funkcionavimas (veikla)
Kiekvienas individualus baltymas, turintis unikalią pirminę struktūrą ir konformaciją, pasižymi savita funkcija ir skiriasi nuo kitų baltymų. Individualus baltymų rinkinys ląstelėje atlieka daugelį sudėtingų funkcijų. Būtina sąlyga jų funkcijai yra kitos medžiagos prijungimas, kuri vadinama ligandu. Ligandais gali būti nedidelės arba didelės molekulinės masės medžiagos. Jų sąveika su baltymu yra labai specifiška ir nulemta baltymo molekulinės dalies, vadinamos ligando prisijungimo centru arba aktyviuoju centru. Šie centrai paprastai yra įdubose, suformuotose baltymo aminorūgščių radikalų, sudarant baltymo tretinę struktūrą. Ligandas komplementariai jungiasi prie baltymo aktyviojo centro. Aktyvųjį centrą sudarantys radikalai pirminėje baltymo struktūroje gali būti nutolę vienas nuo kito. Jie šį centrą suformuoja, sudarydami tretinę struktūrą. Ligandas turi gebėti patekti į erdvę ir atitikti aktyviojo centro konformaciją. Šis atitikimas gali būti dalinis, bet dėl baltymo konformacijos judrumo aktyvusis centras prisitaiko prie ligando. Be to, tarp ligandais veikiančių grupių ir baltymo aminorūgščių turi susidaryti ryšiai, palaikantys ligandą aktyviajame centre. Šios jungtys gali būti nekovalentinės (joninės, vandenilinės, hidrofobinės) ir kovalentinės. Nebaltyminė dalis, stipriai sujungta su baltymo aktyviuoju centru, vadinama prostetine grupe. Mioglobinas, hemoglobinas ir citochromai aktyviajame centre turi prostetinę grupę – hemą. Baltymo sąveika su ligandu priklauso nuo jų komplementariškumo ir koncentracijos tirpale.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė