Emalis
Tai – labiausiai mineralizuotas ir kiečiausias išorinis danties sluoksnis, esantis ant dentino (2,90–3,05 g/cm2). Jame yra net 95 proc. (sauso svorio) mineralinių medžiagų. Svarbiausias emalio, kaip ir kitų danties kietųjų audinių bei kaulų, mineralas yra hidroksiapatitas Ca10(PO4)6(OH)2.
Emalio ir dentino prizmių struktūra
Kai kuriose hidroksiapatitų molekulėse hidroksilo jonai yra pakeisti fluoru (fluorapatitas). Susidarantis ryšys tarp kalcio ir fluoro yra labai stiprus, todėl fluorapatito kristalai yra stabilesni. Fluorapatitas padaro emalį atsparesnį pH pokyčiams ir ėduoniui. Emalyje hidroksiapatito kristalai yra didesni nei dentine, cemente ar kaule. Jie sudaro emalio prizmes. Emalyje yra ~ 2 proc. kitų kristalų: oktakalcio, dikalcio ir kalcio fosfatų. Šalia pagrindinių mineralinių medžiagų kalcio ir fosforo, danties apatitą sudaro ir kiti katijonai bei anijonai: karbonato (CO32–), natrio (Na+), kalio (K+), magnio (Mg2+). Jonų kiekis emalyje priklauso nuo jų koncentracijos emalį supančiuose audiniuose kristalų susidarymo metu (iki prasikalant dantims), mažiau – nuo jų koncentracijos geriamajame vandenyje ir maisto produktuose, prasikalus dantims – nuo jonų absorbcijos greičio ant dantų paviršiaus. Jonų absorbciją reguliuoja emalio fiziologinė būklė, mineralizacijos dydis, seilių pH emalio paviršiuje. Daugelis mineralinių jonų įeina į apatito kristalinių gardelių struktūrą.
Emalyje yra 32–39 proc. kalcio ir 16–18 proc. fosforo, molinis Ca ir P santykio dydis – 1,5–1,68. Emalio paviršinis sluoksnis hipermineralizuotas, yra labai daug fluorapatito. Gilesniuose sluoksniuose fluoro kiekis mažėja, o kalcio ir fosforo santykis didėja, nes fosfatą dažniausiai pakeičia karbonatas. Karbonato koncentracija emalio paviršiuje yra 1,9 proc., o ties emalio-dentino riba ji didėja. Vyresnių žmonių karbonatų kiekis mažėja.
Magnio ir natrio kiekiai, kaip ir karbonatų, paviršiniuose sluoksniuose mažesni negu gilesniuose. Magnio koncentracija ties emalio-dentino riba yra 3 kartus didesnė negu paviršiniame sluoksnyje. Chloridų emalio paviršiuje yra apie 0,3 proc., gilesniuose sluoksniuose – iki 0,1 proc. Chloridai hidroksiapatito kristaluose gali pakeisti hidroksilo jonus. Stroncio kiekis dantyse proporcingas jo kiekiui kauluose. Vaisiaus emalio baltymai skiriasi nuo suaugusio žmogaus emalio baltymų. Vaisiaus emalyje yra baltymo emalogenino. Šį baltymą išskiria emaloblastai kaip gelį. Jis sukietėja, nusėdus kalcio druskoms ir susidarius apatito kristalams.
Biomineralizacijos metu vaisiaus emaliui virstant subrendusiu emaliu, baltymų kiekis jame sumažėja 100–200 kartų. Tuo pačiu metu keičiasi baltymų aminorūgščių sudėtis: mažėja prolino, glutamo rūgšties, histidino, o daugėja glicino, asparto rūgšties ir serino.
Prasikalus dantims, subrendusiame emalyje baltymų yra labai mažai (0,05–0,1 proc. sauso svorio). Jame randama netirpaus baltymo ir polipeptido, turinčių glicino. Netirpaus baltymo pluošteliai supa emalio prizmes, tačiau netolygiai: viršutiniuose sluoksniuose šio baltymo beveik nėra, 80–90 proc. jo kiekio telkiasi gilesniuose (vidiniuose) sluoksniuose.
Viršutiniame emalio sluoksnyje yra glicino, turinčio peptido. Jo aminorūgščių sudėtis skiriasi nuo netirpaus baltymo.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė