Interleukinas

Tai – imuninės sistemos baltymas, aktyvinantis įvairių tipų leukocitus. Vartojamas žaizdoms, ŽIV, vėžio ir imunodeficitinėms ligoms gydyti. Interleukinai – grupė citokinų (išskiriančių baltymus ar signalines molekules), kurių raiška pirmą kartą pastebėta leukocituose. Imuninės sistemos veikla daugiausiai priklauso nuo interleukinų. Jei jų trūksta, susergama retomis autoimuninėmis ligomis arba vystosi imuninis nepakankamumas. Fagocitozė makrofaguose sukelia tokių interleukinų, kaip IL-1, IL-6, IL-8, IL-12, navikų nekrozės veiksnių a (TNFa) sintezę. Šie sukelia daug reakcijų, pasireiškiančių uždegimu. Patogeno patekimo vietoje IL-1 ir TNFa aktyvina kraujagyslių endotelį, didėja jo laidumas ir molekulių, kurių reikia leukocitams pereiti iš kraujo į audinius (adhezijos molekulių), raiška endotelio ląstelių membranose. Šie citokinai skatina sukibimo (adhezijos) molekulių raišką ir leukocitų membranose. IL-8 sukelia kryptingą neutrofilų judėjimą patogeno link, t. y. jis chemotoksiškas neutrofilams. IL-6 (kiek mažiau TNFa) aktyvina kepenų ląstelėse baltymų, vadinamų ūminės fazės baltymais, sintezę. Iš jų ypač svarbus C reaktyvusis baltymas (CRB) ir manozę sujungiantis baltymas (MSB). Be to, IL-1, IL-6 kepenyse skatina AA amiloido baltyminio komponento sintezę.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė