Storoji žarna

Virškinimo sistemos organas, prasidedantis nuo plonosios žarnos klubinės dalies ir pasibaigiantis išange. Ilgis – apie 1,5 m, spindis aklosios žarnos srityje – 7–8 cm, kitose dalyse – 4–5 cm. Storosios žarnos sudarytos iš dviejų pagrindinių dalių – gaubtinės ir tiesiosios žarnos. Tiesioji žarna – žemiausioji, apie 15 cm ilgio storosios žarnos dalis, o gaubtinė žarna sudaryta iš aklosios, kylančiosios, skersinės, nusileidžiančiosios bei riestinės dalių.

Storoji žarna skiriasi nuo plonosios tuo, kad neturi gaurelių ir joje nevyksta membraninis (pasieninis) virškinimas. Todėl maistas joje beveik nevirškinamas, tik rezorbuojamos tam tikros medžiagos, ypač vanduo. Jos gleivinei būdinga sekrecinė ir rezorbcinė funkcijos. Per parą jos gleivinės ląstelės išskiria šiek tiek sulčių, turinčių daug gleivių (mucino) ir rūgščiųjų karbonatų (pH 8). Mucinas saugo gleivinę, o rūgštieji karbonatai neutralizuoja rūgščius bakterijų apykaitos produktus. Storojoje žarnoje nuolat yra daug mikroorganizmų (B. coli, B. purificus, B. lactis, B. bifidus), kurie sukelia angliavandenių rūgimą ir baltymų puvimą. Rūgstant angliavandeniams, susidaro rūgimo produktai – pieno ir riebalų rūgštys, angliarūgštė ir metanas. Pūvant nerezorbuotiems baltymams, gaminamos nuodingos medžiagos (indolas, skatolas, fenolis), kurių didelis kiekis gali sukelti organizmo intoksikaciją. Kepenyse šios medžiagos detoksinamos. Baltymų puvimo metu išsiskiria vandenilio, metalo, sieros dioksido dujos, biologiškai aktyvios medžiagos (histaminas). Mikroorganizmai inaktyvina kasos tripsiną, α-amilazę, skaido tulžies rūgštis. Bakterijos sintetina vitaminus (K, B₁, B₆, B₁₂, folio rūgštį), greitina askorbo rūgšties, ciankobalamino, cholesterolio pasisavinimą storojoje žarnoje, rezorbuojami elektrolitai ir vanduo, todėl skystas žarnų turinys tirštėja, kol virsta tiršta išmatų mase, kuri kaupiasi tolimoje žarnos dalyje. Išmatos sudaro 75 proc. vandens ir 25 proc. kietųjų medžiagų, iš kurių apie 30 proc. sudaro mikroorganizmai, 10–20 proc. – riebalai, 10–20 proc. – neorganinės medžiagos (kalcio, fosforo ir kt.), 2–3 proc. – baltymai ir 30 proc. – rupios nesuvirškintos medžiagos (sausgyslės, celiuliozė, tulžies pigmentai ir kt.). Išmatų sudėtis ir kiekis priklauso nuo suvartoto maisto sudėties ir kiekio. Vartojant augalinį maistą, pasišalina daugiau išmatų. Per parą vidutiniškai išsiskiria apie 200–300 g išmatų ir apie 0,5 l dujų.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė