Tuliaremija

Užkrečiamoji liga, bendra gyvuliams ir žmonėms, kurią sukelia bakterijos – Francisella tularensis. Ligos pavadinimas kilęs nuo vietovės Kalifornijoje pavadinimo, čia 1912 m. išskirtos bakterijos. Susirgimai tuliaremija paplitę pasaulyje, ypač Šiaurės pusrutulyje – Šiaurės Amerikoje, Rusijoje, Kazachstane, Turkmėnijoje, Skandinavijos šalyse, Kinijoje, Japonijoje ir kt. Lietuvoje registruojami pavieniai tuliaremijos atvejai. Sukėlėjai parazituoja daugiau nei 100 stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, taurai, šernai, skunkai ir kt.) ir naminių (šunys, katės, avys ir kt.) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.), o per ją ir sveikus gyvūnus. Bakterijas platina įvairūs pernešėjai (erkės, uodai ir kt.). Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, drėgnose vietose, plačialapiuose miškuose. Sukėlėjas į žmogaus organizmą gali patekti pro odą (net pro nepažeistą) ar gleivines (ypač akių), lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, įkandus erkėms, uodams, sparvoms ir kt. Užsikrėsti galima per užkrėstą maistą, vandenį bei įkvėpus dulkių arba vandens aerozolio, užkrėsto graužikų išskyromis. Nėra pavojaus užsikrėsti nuo tuliaremija sergančio asmens. Šia liga dažniau serga kaimo gyventojai, skerdyklų, žemės ūkio darbuotojai, miškininkai, medžiotojai ir kt. Inkubacinis laikotarpis trunka 1–25 (dažniau 3–7) dienas. Liga prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38,5–40 °C, skauda galvą, raumenis, vargina bendras silpnumas, blogas apetitas, sutrinka miegas. Dažniausiai sergama birželio–rugsėjo mėnesiais.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė