Varis, Cu

Periodinės elementų sistemos IB grupės cheminis elementas. Raudonai blizgus, už geležį sunkesnis, simbolis Cu, Nr. 29, atominė masė – 63,55. Gamtinis varis sudarytas iš 2 stabilių izotopų ⁶³ Cu (69,1 proc.) ir ⁶⁵ Cu (30,9 proc.). Žmogaus organizme yra apie 110 mg vario: apie 10 mg – kepenyse, apie 9 mg – smegenyse, 6 mg – kraujyje, griaučiuose ir kaulų čiulpuose – 46 mg, griaučių raumenyse – 26 mg. Didžiausia dalis vario organizme yra susijungusi su baltymais. Varis dėl gebėjimo egzistuoti vienvalente ir dvivalente formomis dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose. Biologinėse reakcijose varis yra elektronų poros akceptorius. Jis įeina į įvairių fermentų: citochromo oksidazės, tirozinazės, askorbinazės, superoksido dismutazės ir kt., sudėtį. Vario turintys baltymai dažniausiai yra ląstelių išorėje ar membranose, tačiau superoksido dismutazė – citoplazmoje. Vario turintys baltymai pasižymi b klostyto lapo struktūra. Daugiausiai vario yra ankštiniuose, grūduose, grybuose, šokolade, sėklose, riešutuose, kepenyse, jūros žuvyse. Rekomenduojama paros norma suaugusiųjų – 1,5–3 mg. Iš virškinamojo kanalo rezorbuotas į kraują varis susijungia su kraujo plazmos albuminais, patenka į kepenis ir jose jungiasi su ceruloplazminu. Ceruloplazminas yra 132 kDa glikoproteinas, turintis 6–7 proc. angliavandenių ir galintis prijungti 6 vario atomus. Jis sintetinamas kepenyse, jo sintezę reguliuoja varis, uždegiminių procesų mediatorius, pvz., interleukinas 1 ir gliukokortikoidai. Vario-ceruloplazmino kompleksas patenka į kraujotakos sistemą ir yra pernešamas į periferinius audinius. Vario perteklius yra išskiriamas su tulžies rūgštimis. Nors varis būtinas dalies svarbių fermentų veiklai, laisvas ar netaisyklingai prijungtas jis gali katalizuoti laisvųjų deguonies radikalų gamybą. Dėl vario trūkumo organizme galimi funkciniai ir biocheminiai pokyčiai. Jo trūkumas silpnina imuninę sistemą. Trūkstant vario, nustatoma elektrokardiogramos pokyčių, kraujagyslių sienelių jungiamojo audinio pokyčių, širdies hipertrofija, riebalų rūgščių ir noradrenalino apykaitos pokyčių, gliukozės netolerancija, hipotenzija, hipercholesterolemija, struktūrinių pokyčių širdyje. Vieni iš svarbiausių įgimtų vario homeostazės sutrikimų yra Menkės (vario trūkumo) ir Vilsono (vario pertekliaus) sindromai. Abi šios ligos pasireiškia dėl varį iš ląstelės šalinančių nešiklių – vario ATPazės 7A ir vario ATPazės 7B genų pažeidimo. Menkės sindromo atveju serume, kepenyse ir smegenyse yra mažai vario ir ceruloplazmino, o žarnyno gleivinėje, raumenyse, blužnyje ir inkstuose vario yra per daug. Kiti simptomai yra „metaliniai“ plaukai ir progresuojanti smegenų degeneracija. Dažniausiai Menkės sindromą turintys ligoniai miršta per 3 metus. Vilsono sindromas dažniausiai diagnozuojamas sulaukus daugiau kaip 30 metų. Jam būdingi tokie vario kiekio pokyčiai: mažai serumo ceruloplazmino, bet varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse, nes yra sutrikęs vario pasišalinimas su tulžies rūgštimis.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė