Lupus inhibitorius, fosfolipidinis tipas

Norma
Nerandamas

Sinonimai: antifosfolipidiniai antikūnai (AFA, angl. APA).
Plazma citratas
Dangtelis mėlynas

Lupus inhibitorius (APA) ir lupus antikoaguliantas nustatomi panašių patologinių būklių atvejais. Lupus antikoaguliantas ir lupus inhibitorius yra skirtingi rodikliai, bet abu kartu gali pasitaikyti maždaug 60% ligonių. Maždaug 40% ligonių nustatomi tik kurio nors vieno tipo antikūnai. Normoje šių antikūnų nerandama. Kraujyje lupus inhibitoriaus gali atsirasti sergant vilklige, disproteinemijomis, autoimuninėmis ligomis, po transfuzijų. Neretai lupus inhibitorius nustatomas atsitiktinai. Tačiau tam tikros klinikinės komplikacijos daug dažniau pasitaiko tiems ligoniams, kurių kraujyje randamas arba lupus antikoaguliantas, arba lupus inhibitorius. Simptomų kompleksas, pasitaikantis tokiais atvejais, vadinamas antifosfolipidinių antikūnų sindromu (APA sindromu): 1) trombozė; 2) trombocitopenija; 3) dažnesni intrauterininės vaisiaus mirties ir savaiminio aborto atvejai. Šie simptomai itin dažnai pasitaiko tais atvejais, kai kartu su lupus inhibitoriumi nustatoma ir autoimuninė patologija. Jeigu lupus inhibitorius nustatomas ligoniams, neturintiems autoimuninės patologijos, tuomet APA sindromo beveik nepasitaiko. Kraujavimas pasitaiko retai. Jis gali kilti dėl trombocitopenijos arba dėl to, kad lupus inhibitorius sumažina II krešėjimo faktoriaus aktyvumą.

Lupus inhibitoriaus rodiklis nustatomas norint įvertinti hiperkoaguliacines būkles, pailgėjusio APTT priežastį, vaisiaus mirties riziką. Tyrimas paprastai atliekamas kartu su antikardiolipidų antikūnais (žr. „Antikardiolipidiniai antikūnai“). Antikardiolipidinių antikūnų gali atsirasti nepriklausomai nuo lupus inhibitoriaus koncentracijos kraujyje.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis