Virusinis hepatitas B

Rodikliai
HBsAg
Anti-HBc IgM
Anti-HBc (Anti-HBc IgG) HBeAg
Anti-HBe Anti-HBs
HBV-DNR (PGR)
HBV-TPA metodas

Hepatitas B yra viena svarbiausių medicinos problemų. Hepatito B infekcinės savybės yra 100 kartų didesnės nei ŽIV viruso. Tiriant donorus moderniausia technologija nėra metodo, kuris būtų 100% jautrus ir 100% specifinis hepatito B nustatymui. Užsikrečiama parenteraliniu būdu (atliekant hemotransfuzijas, hemodializės procedūras, intraveniškai naudojant narkotikus). Lytinis HBV perdavimas (heteroseksualinis ir homoseksualinis) taip pat yra vienas viruso patekimo į organizmą būdų. Vienas svarbiausių HBV plitimo būdų yra perinatalinis viruso perdavimas naujagimiui.  Kiti plitimo būdai: rankų mikrotraumos medicinos darbuotojams, parenteralinės nemedicininės procedūros (manikiūras, tatuiruotės, skustuvai – visos procedūros, kuomet yra sąlytis su pažeista oda ar gleivine). Kartais užsikrėtimo būdas lieka nežinomas. HBV neperduodamas fekaliniu-oraliniu ar oro lašeliniu būdu, jo neplatina vabzdžiai. Hepatitą B sukelia DNR virusas (vienintelis DNR virusas iš visų virusinių hepatitų virusų). Tačiau ligos požymiai greičiausiai vystosi ne dėl to, kad pats virusas citotoksiškai veikia ląsteles. Ligos patogenezėje pagrindinį vaidmenį vaidina individo imuninė sistema, pernelyg ryškiai reaguodama į HBV ir sukeldama kepenų audinio autodestrukciją. Yra dvi pagrindinės HBV infekcijos formos: besimptomė infekcija ir simptominis hepatitas.

Kepenų fermentai GPT ir GOT pradeda didėti prodrominio periodo pabaigoje. Geltos periodo pradžioje fermentų aktyvumas pasiekia maksimumą. GPT ir GOT aktyvumo didėjimas būna susijęs su kepenų destrukcijos mastu. Hepatocitų pažeidimą atspindi ir bilirubino koncentracija, kuri pasiekia maksimumą maždaug 1–8 dienomis vėliau, nei nustatomas GPT fermentinio aktyvumo maksimumas. Vėliau pradeda ryškėti kepenų sintetinės funkcijos rodiklių pokyčiai: protrombino laikas (PT) ilgėja, albuminų koncentracija serume mažėja, ir cholinesterazės aktyvumas mažėja.

HBV serumo žymenų rodikliai

HBsAg atsiranda 2–6 savaitę po užsikrėtimo. Ši antigeną turintis asmuo yra potencialus infekcijos šaltinis. Maždaug 10% asmenų, infekuotų HBV, šio antigeno – HBsAg – nepavyksta rasti. Taip yra dėl to, kad jis suspėja išnykti iš kraujo dar prieš atsirandant klinikiniams simptomams (HBsAg nustatomas kraujyje praėjus 40–120 dienų po užsikrėtimo). Esant ūmiai ligos formai HBsAg antigeno koncentracija kraujyje greitai didėja ir rekonvalescencijos periodu mažėja. Esant lėtinei ligos formai nedidelė HBsAg koncentracija ligonio serume gali būti nustatoma keletą metų.

Anti-HBcIgM – geriausias ūmaus hepatito B diagnozės patvirtinimo serologinis rodiklis. Didelis šių antikūnų titras patvirtina hepatito B diagnozę net ir tais atvejais, kai kraujyje nepavyksta nustatyti viruso antigeno (HBsAg). Didelis antikūnų anti-HBcIgM titras kraujyje visada išilaiko ilgiau nei antigenas (HBsAg). Maži anti-HBcIgM titrai būdingi lėtiniam hepatitui B ir rodo jo aktyvumą.

HBV replikacijos rodikliai esant aktyviai viruso B replikacijai būna padidėję HBsAg, anti-HBcIgM, HBeAg titrai bei HBV–DNR (viremijos nustatomos PGR ir TPA) kopijų skaičius. HBV-DNR aptinkama visų susirgusiųjų hepatitu B organizme ne anksčiau, kaip 15 d. po užsikrėtimo.

1. Lėtinis hepatitas B

Lėtinė HBV infekcija nustatoma, jei per 6 mėnesius po persirgto ūmaus hepatito B neišnyksta antigenas HBsAg. Lėtinė HBV infekcija gali susiformuoti ir po besimptominės, kliniškai nepastebėtos hepatito B infekcijos. Tuomet lėtinę HBV infekciją galima diagnozuoti du kartus iš eilės kas 6 mėnesiai radus antigeno HBsAg, arba vieną kartą radus ir antigeno HBsAg, ir antikūnų anti-HBcIgM.

Galimi keli lėtinės HBV infekcijos variantai: 1) Imuniteto tolerancija. Esant šiam variantui individo imuninė sistema nereaguoja į virusą ir todėl nebūna ūmių nekrozinių uždegiminių pakitimų (dažniausiai imuninė sistema, o ne pats virusas sąlygoja hepatocitų destrukciją). Būna normali GPT (nėra hepatocitų pažeidimo), bet kartu padidėję HBsAg, anti-HBc, HBeAg ir viremijos HBV-DNR rodikliai. Taip gali tęstis 10 ir daugiau metų, kol neišnyksta imuniteto tolerancija virusui. 2) Serokonversija (eliminacija). Tuo pačiu metu vyksta viruso replikacija ir imuninės sistemos reakcija – HBV eliminacija. Nustatomas padidėjęs GPT aktyvumas (hepatocitų pažeidimas), padidėję HBsAg, HBeAg, anti-HBe, viremijos HBV-DNR rodikliai. Periodiškai atsirandanti viremija (HBV-DNR) gali kartotis daugelį metų. Kartais atsiranda tipiška ūmaus hepatito B klinika ir ligonis gali visiškai pasveikti. 3) Latentinė fazė. Šioje fazėje nuolat nustatomas antigenas HBsAg be jokių serumo antikūnų rodiklių pokyčių ar kepenų histologinės medžiagos nekrozinių pakitimų. Antigeno HBsAg teigiama reakcija gali išlikti daugelį metų. Kai kuriems ligoniams antigenas HBsAg išnyksta ir vietoj jo atsiranda anti-HBs.

2. HBsAg „nešiojimas“

Nebūna „sveiko“ HBsAg nešiojimo. Kai kuriems asmenims nustatoma vien tik antigenas HBsAg (be anti-HBcIgM titrų padidėjimo, be kepenų fermentų aktyvumo padidėjimo, be kepenų histologijos pokyčių). Per 10–30 metų beveik trečdaliui ligonių, sergančių lėtiniu hepatitu B, gali vystytis kepenų cirozė arba pirminis kepenų vėžys.

Papildoma hepatito B laboratorinių rodikių charakteristika

HBsAg (hepatito B paviršinis antigenas)

Sergant ūmiu hepatitu B HBsAg gali būti randamas keletą savaičių iki ligos pradžios, kol dar GOT ir GPT nebūna padidėję. Antigeno koncentracijos pikas sutampa su maksimaliu hepatito B užkrečiamumu. Jeigu HBsAg randamas ilgiau nei po 6 mėnesių, tuomet toks ligonis laikomas nešiotoju, hepatitas B gali pasidaryti lėtinis. Ilgiau užtrukęs HBsAg radimas serume gali būti susijęs su HBeAg radimu arba ne. Asmuo gali likti nešiotoju net ir nerandant HBeAg. Maždaug 10–15% ligonių, sergančių ūmiu hepatitu B, rodiklis HBsAg gali neišryškėti. Kadangi HBsAg gali greitai išnykti iš kraujo, tai laboratoriniai tyrimai iš pat pradžių gali būti neigiami. Tačiau šiais atvejais anti-HBs IgM rodo esant ūmų hepatitą B.

Du kartus nustačius HBsAg (vieną kartą – klinikinių simptomų pradžioje, kitą maždaug po 3 savaičių), galima lengviau prognozuoti ligą. Jeigu HBsAg koncentracija lyginant šiuos du tyrimus nesikeičia (arba tik šiek tiek sumažėja), tuomet didelė tikimybė, kad liga pereis į lėtinę formą.

Anti-HBs (antikūnai prieš hepatito B paviršinį antigeną)

Sergant nekomplikuotu hepatitu B anti-HBs atsiranda po keleto savaičių, kai išnyksta HBsAg. Atsiradęs anti-HBs rodo, kad ligonis sveiksta ir kad jam atsiranda imuninė reakcija prieš hepatito virusą. Rodiklis anti-HBs nustatomas visą likusį gyvenimą maždaug 80% asmenų, persirgusių hepatitu B. Maždaug 10–15% asmenų, sergančių ūmia hepatito B forma, niekada neturės anti-HBs. Tačiau, nepaisant to, jie pasižymi imunitetu hepatitui B. Kartais (ypač ligoniams, kuriems atliekama dializė) anti-HBs ir HBsAg kraujyje atsiranda vienu metu. Anti-HBs rodiklis patogus naudoti vakcinuojant ligonius prieš hepatitą B.

Anti-HBc ir anti-HBc (IgM)

Jei yra ūmi ligos fazė anti-HBc ir anti-HBc IgM titrai tolydžio didėja. Šio parametro dinamika maždaug atitinka GOT ir GPT didėjimo dinamiką ūmios fazės metu. Anti-HBc IgM rodo aktyvią viruso replikaciją. Jis randamas praėjus maždaug 6 ar daugiau mėnesių nuo ligos pradžios. Jei yra lėtinis hepatitas B virusas taip pat dauginasi, bet šis dauginimosi greitis nėra pakankamai didelis, kad stimuliuotų galimą nustatyti IgM antikūnų gamybą (rodiklio anti-HBc IgM didėjimą). Jeigu įvyksta ligos reaktyvacija, tuomet rodiklis anti-HBc IgM vėl pradeda didėti.

HBeAg ir Anti-HBe

Rodiklis HBeAg  (hepatito B „e“ antigenas) susijęs su HBcAg antigenu. Manoma, kad HBeAg – tai HBcAg degradacijos produktas. Antigeno HBeAg radimas rodo didelį viruso replikacijos greitį ir didelį užkrečiamumą. Kuo didesnė rodiklių HBeAg ir anti-HBe koncentracija, tuo didesnis ligos užkrečiamumas. Nekomplikuoto ūmaus hepatito B metu HBeAg išnyksta iš kraujo po keleto savaičių. Tuo pat metu kraujyje pradeda pasirodyti antikūnai anti-HBe. Anti- HBe atsiranda sveikimo periodu ir rodo nedidelį užkrečiamumą. Kartais tiriant tą patį ligonį įvairiais laiko momentais HBeAg randama arba nerandama. Tai rodo intermituojančią ligos eigą.

Rodikliai vakcinavimui įvertinti (anti-HBc ir anti-HBs)

Imunizavimui stebėti naudojami anti-HBc ir anti-HBs antikūnų rodikliai. Imunizavus paprastai apsaugoma nuo užsikrėtimo 3–5 metams. Kuo didesnė anti-HBs antikūnų koncentracija tuoj po vakcinavimo – tuo stipresnis ir ilgiau trunkantis imunitetas. Jeigu anti-HBs antikūnų titras nukrinta žemiau 10 IU/l, tuomet vakcinavimas negali toliau užtikrinti imuniteto prieš hepatitą B, ir reikia revakcinuoti. Vakcinavimas prieš hepatitą B neapsaugo nuo hepatito C.

HBV–PGR ir TMA metodikos – kiekybinis ir kokybinis testai

Šie testai patys jautriausi ir specifiškiausi hepatito B laboratorinis testai. Jie paremti PGR (polimerazės grandinine reakcija) ir TMA (transkripcijos medijuota amplifikacija). Jų svarba išryškėja taikant gydymą. Šie jautrūs HBV testai naudingi norint išsiaiškinti atsaką į gydymą, parenkant vaistų dozę, vertinant recidyvą, virusemiją. Kokybiniai testai gali parodyti virusemijos mastą tyrimo momentu. Taip pat jie atspindi teigiamą arba neigiamą ligos dinamiką gydymo metu.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis