Ūminis hepatitas B
Ligos aprašymas
Tai ūminis virusinis kepenų nekrozinis uždegimas, pasireiškiantins gelta ir kepenų fermentų aktyvumo padidėjimu.
Sukėlėjas
Hepatitą sukelia hepatito B virusas, kuris atsparus išdžiūvimui, bet jautrus dezinfekcinėms medžiagoms. Virusas ant aplinkos daiktų gali išgyventi iki 1 savaitės. Jis pavojingas tik žmogui ir aukštesniesiems primatams.
Paplitimas
Infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis besimptome, ūmine ar lėtine infekcija. Žmogus tampa užkrečiamas susidarius HbsAg ir HbeAg kraujo serumo žymenims. HbeAg rodo aktyvų viruso sintezės procesą. Sukėlėjas aptinkamas ligonio ar nešiotojo kūno skysčiuose, sekretuose ir išskyrose. Reikšmingiausias viruso buvimas yra kraujyje, makšties sekrete ir spermoje. Šie skysčiai ypač pavojingi, kai juose aptinkami HbeAg ar viruso DNR. Hepatito B virusas perduodamas lytiniu būdu, gimimo metu ir per pažeistą odą ar gleivinę perpylant kraują, atliekant hemodializę, leidžiantis intraveninius narkotikus, darant tatuiruotes, akupunktūras. Lietuvoje didžiausias sergamumas yra 15-19 ir 20-24 metų žmonių dėl viruso perdavimo lytiniu būdu ir intaveninių narkotikų vartojimo.
Simptomai
Susergama praėjus 60-90 dienų nuo užsikrėtimo, bet laikotarpis gali sutrumpėti iki 6 savaičių ar užtrukti iki 9 mėnesių. Galimos besimptomės formos, kai padidėja tik kepenų fermentų alanino aminotransferazės ir asparagino aminotransferazės aktyvumas. Taip pat būna lengvi infekcijos pasireiškimai be geltos, lengvai pereinantys į lėtinę formą. Tipiškas geltinis hepatitas B prasideda astenovegetaciniais (nemotyvuotas bendras silpnumas, darbingumo sumažėjimas, miego sutrikimai, nuotaikos pokyčiai) ir dispeptiniais simptomais (blogas apetitas, pykinimas, riebaus maisto netoleravimas, pilvo pūtimas, viduriavimas). Dalis ligonių jaučia smulkiųjų tolimųjų sąnarių maudžiantį ir “laužantį” skausmą, kai kuriuos išberia. Dažnai niežti odą, skauda po krūtine ar dešinėje pašonėje. Patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Galimas kepenų ar blužnies padidėjimas.Pasireiškus 2-4 savaites trunkančiai geltai, ligonio savijauta negerėja – vargina silpnumas, anoreksija, nemiga, pykinimas, odos niežulys. Kartu pasitaiko hepatitu C infekcija ar prisideda hepatito D virusas. Pasveikstama per 4-12 savaičių.
Diagnostika
Svarbu išsiaiškinti apie atliktas parenterines procedūras, kraujo perpylimus, hemodializes, operacijas, ilgą stacionarinį gydymą, priklausymą rizikos grupei. Kliniškai reikšmingi požymiai – cikliška ligos eiga, pigmentų, alanino aminotransferazės rodikliai, ramus kraujo vaizdas, padidėjusios jautrios kepenys. Diagnozė patvirtinama nustačius HbsAg ir anti-HBc IgM žymenis.
Gydymas
Asmenys, sergantys virusiniu hepatitu gydomi infekciniuose stacionaruose. Lamivudinas – antivirusinis vaistas, veikiantis sukėlėją. Režimas ir dieta skiriama atsižvelgiant į ligos sunkumą. Nuo laisvo iki griežto gulimo režimo. Dieta be rūkytų, marinuotų, keptų patiekalų ir aštrių prieskonių, gyvulinių riebalų. Iš viso turi būti 2000-3000 kcal. Ligonis turi gauti pakankamai vitaminų ir skysčių (2-3l per parą), reguliariai tuštintis. Maisto racione turėtų būti pieniškos ir daržovių sriubos, varškė, kefyras, grietinė, sviestas, minkštai virti kiaušiniai, šviežia virta žuvis, liesa mėsa, košės, balta duona, džiūvėsiai. Atsiradus tinimams ribojami skysčiai ir valgomoji druska, duodami daug kalio turintys produktai kaip bulvės, obuoliai, razinos. Kai yra anoreksija, pykina, į veną lašinami gliukozės ir Ringerio tirpalų su vitaminais. Jei vargina niežulys – skiriama antihistamininių preparatų, ursodeoksicholinės rūgšties, cholestiramino. Kortikosteroidai vartojami tik didelės intoksikacijos atveju.
Profilaktika
Hepatito B epidemiologinė kontrolė apima universalią vakcinaciją (naujagimių, kūdikių, paauglių), rizikos grupių vakcinaciją, hepatito B viruso infekcijos rizikos mažinimą gydymo įstaigose ir visuomenės mokymą. Pagrindinė heaptito B viruso kontrolės priemonė yra vakcinacija. Naujagimiai turi būti paskiepyti per pirmąsias 12 gyvenimo valandų. Antroji dozė leidžiama vieno mėnesio amžiaus kūdikiams, trečioji – 6 mėnesių amžiaus kūdikiams. 12 metų vaikai skiepijami, jei jie nebuvo paskiepyti vaikystėje. Susidaro ilgalaikis 5-15 metų imunitetas.
Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas