APTT (Dalinis aktyvintas tromboplastino laikas)
Norma
30–45 sek.
Sinonimai: DATL – dalinis aktyvuotas tromboplastino laikas, ADTL, Activated partial tromboplastin time, kaolinkefalino laikas.
Plazma citratas
Dangtelis mėlynas
APTT (Activated Partial Tromboplastin Time) – vidinės protrombino aktyvacijos sistemos rodiklis. APTT naudojamas: 1) kontroliuoti gydymą heparinu; 2) įvertinti bendrą krešėjimo sistemos funkcinę būklę. APTT pailgėjimas daugiau nei 10–12 sek. virš normos rodo didėjančią kraujavimo riziką. Jeigu APTT viršija 70 sekundžių, tai jau pavojinga riba, kai gali pasireikšti kraujavimo komplikacijos. Prieš skiriant hepariną ligoniui iš pradžių nustatoma foninė APTT reikšmė. Terapinis APTT pailgėjimas palaikomas 1,5–2,0 karto didesnis už foninę reikšmę. APTT pailgėjus daugiau kaip 3 kartus nei foninė reikšmė, gali pasireikšti hemoraginės komplikacijos, nes heparinas gali būti perdozuotas. Tyrimo rezultatai neinformatyvūs, jeigu: a) kraujas imamas po paskutinės heparino injekcijos praėjus mažiau nei 3 valandoms; b) kraujo pavyzdys būna su ryškiais hemolizės pėdsakais; c) pavyzdys sukrešėjo; d) pavyzdys pateko į laboratoriją vėliau, nei praėjus 2 valandoms po jo paėmimo. Šio rodiklio dydis priklauso nuo to, kiek kraujo plazmoje yra II, V, VIII, IX, XI faktorių ir fibrinogeno. Šis faktorius nepriklauso nuo trombocitų skaičiaus. APTT – tai testas, kurio pagrindu atliekami pakaitiniai testai, norint išaiškinti krešėjimo faktorių deficitą.
Heparino terapijos kontrolė panaudojant APTT. Gydymo nefrakcionuotu heparinu kontrolė grindžiama APTT nustatymu. Po injekcijos heparinas kraujyje išbūna neilgai. Jo pasišalinimo iš kraujo (skilimo) pusperiodis yra tik keletas valandų. Heparinas paprastai leidžiamas intermituojančiu režimu arba nuolatinės infuzijos būdu 400–500 vnt./kg kūno svorio per parą (paprastai skiriama kas 6 valandos po 100–150 vnt./kg kūno svorio). Laboratorijoje gydymo rezultatai kontroliuojami nustatant APTT. Heparino dozė suderinama taip, kad nustatomi APTT laikai būtų maždaug 1,5–2 karto ilgesni nei norma. Yra trys gydymo heparinu lygiai: maža, vidutinė ir didelė dozės. Maža heparino dozė yra tokia, kai skiriama 10000–20000 vnt. per parą į paodį. Juntamo APTT rodiklio pokyčio taikant šią dozę gali ir nebūti. Vidutinio intensyvumo gydymui reikia 20000–60000 vnt. per parą. Taip gydant pasirenkamas 1,5–2 kartus didesnis APTT dydis nei foninė APTT reikšmė, nustatyta iki gydymo pradžios. Ši dozė taikoma ligoniams, kuriems nėra aktyvios tromboembolinės ligos. Didelės heparino dozės yra 60000– 100000 vnt. per parą pirmąsias 24–48 valandas. Vėliau ši dozė sumažinama iki 30000–45000 vnt. per parą.
Heparinas neturėtų būti leidžiamas į raumenis. Paprastai taikoma poodinė heparino injekcija. Heparino antagonistai yra šie: streptomicinas, eritromicinas, gentamicinas, chlorpromazinas, askorbo rūgštis, antihistamininiai preparatai, digitalio preparatai.
Komplikacijos. Ne visi individai vienodai reaguoja į gydymą heparinu. Rekomendacijų, kaip visiškai saugiai vartoti hepariną, nėra. Nepageidaujamas heparino poveikis yra osteoporozės pasireiškimas. Be to, heparinas gali sukelti anafilaksiją, alopeciją, eritremines reakcijas, galvos skausmą, bronchospazmą. Svarbi heparino terapijos komplikacija yra trombocitopenija. Nustatant APTT, antitrombino III koncentraciją, trombocitų skaičių, krešėjimo laiką, galima įtarti, kad ligonis neįprastai reaguoja į gydymą heparinu. Trombocitopenija ir trombozės yra gydymo heparinu komplikacijų pasireiškimas. Jos vystosi formuojantis imuniniams autoagresiniams organizmo sąveikos su heparinu mechanizmams. Šis progresuojantis tromboembolinis sindromas būna susijęs su gydymu heparinu. Kasdienis ligonio apžiūrėjimas įvertinant klinikinių tromboembolinių komplikacijų būklę bei trombocitų skaičiaus nustatymas yra būtini gydant heparinu. Atsiradus naujos trombozės požymiams arba trombocitų skaičiui sumažėjus iki 100×109/l, būtina atlikti papildomus tyrimus. Rekomenduojama ištirti trombocitų agregacijos rodiklius. Tai būtina atlikti, nes trombocitų skaičiaus mažėjimas gali būti padidėjusios trombocitų agregacijos pradžia. (Vienose kraujagyslėse besiagreguojantys trombocitai sumažina kitose vietose esančių, „laisvų“, trombocitų skaičių.) Šio pokyčio rezultatas gali būti tromboembolinės komplikacijos, t.y. priešingas rezultatas tam, kurį stengiamasi pasiekti gydant heparinu. Ši trombocitų anomalija greitai atsistato iki normos, jeigu nutraukiamas heparino skyrimas. Papildomą terapinį efektą turi dekstrano dariniai, aspirinas ir t.t., vartojami širdies chirurgijoje, norint išvengti trombocitopenijos.
Vartojant mažo molekulinio svorio hepariną, tromboembolinių komplikacijų (progresuojančio tromboembolinio sindromo) tikimybė sumažėja. Gydant mažo molekulinio svorio heparinu laboratorinė kontrolė (APTT, ACT, krešėjimo laikas) negalima. Parametrai, kurie rekomenduojami nustatyti šiuo atveju, yra trombocitų skaičius ir Xa antifaktorius.
APTT taip pat gali būti naudojamas kontroliuojant gydymą hirudinu. Hirudino preparatai skiriami, kai tolesnis gydymas heparinu kontraindikuotinas (heparino indukuota II tipo trombocitopenija). Hirudino poodinės injekcijos taikomos ir tromboembolinių komplikacijų profilaktikai ortopedinėje chirurgijoje. Specifiškesnis hirudino gydymo monitoringui naudojamas rodiklis – ECT (angl. Ecarin Clotting Time).
Norint greitai nustatyti APTT prie ligonio lovos gali būti naudojami miniatiūriniai sausos chemijos prietaisai. Nustatyti APTT ligoniams, kuriems randama antikardiolipinų antikūnų ir lupus antikoaguliantas, netikslinga. APTT reikšmė tokiais atvejais gali neatspindėti gydymo heparinu efektyvumo.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis