Fibrinogenas

Norma
2,0–4,0g/l

Sinonimai: I faktorius, kiekybinis fibrinogenas.
Plazma citratas
Dangtelis mėlynas

Fibrinogenas – tai netirpaus baltymo fibrino tirpus pirmtakas. Fibrinas – pagrindinis kraujo krešulio komponentas, sudarantis krešulio tinklą ir sulaikantis forminius elementus.

Šis rodiklis naudojamas norint nustatyti įgimtą afibrinogenemiją (hipofibrinogenemiją, disfibrinogenemiją) įtariant DIK sindromą.

Fibrinogeną sintezuoja kepenys. Per parą jo pagaminama maždaug 2–5g. Fibrinogeno gyvavimo pusperiodis kraujyje – 4 paros. Fibrinogenas priklauso ūmios uždegimo fazės baltymams, panašiai kaip CRB ar cerulioplazminas. Fibrinogeno sunaudojimas yra gyvybei pavojingas patofiziologinis procesas, galintis inicijuoti DIK sindromą. Fibrinogeno didėjimas kraujyje (tam pačiam individui darant serijinius tyrimus) yra kardiovaskulinės sistemos patologijos rizikos veiksnys (net ir tuo atveju, jeigu šie pokyčiai neišeina už normos ribų). Fibrinogenas yra fiziologinė medžiaga, turinti daug įtakos ENG rodikliui.

Nustatant fibrinogeno aktyvumą negalima diagnozuoti trombozės, bet galima preliminariai spręsti, ar reikia kitų krešėjimo tyrimų. Pakitus fibrinogeno koncentracijai (jai padidėjus arba sumažėjus) reikėtų nustatyti: 1) D-dimerą; 2) fibrino/fibrinogeno degradacijos produktus; 3) fibrino monomerus. Esant normaliai fibrinogeno koncentracijai negalima atmesti tromboembolinių komplikacijų rizikos.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis