Mikobakterijų kultūra
Norma
Neišauga
Sinonimai: pasėlis tuberkuliozei nustatyti, TBC kultūra, Tb kultūra.
Skrepliai, bronchoskopinė medžiaga, likvoras, šlapimas, išmatos, oda ir paodis
Skreplių mikobakterijų kultūra imama iš ryto. Norint paimti medžiagą iš skreplių, ligonis paprašomas giliai pakosėti į pasėliui skirtą indelį. Paprastai procedūrai reikia trijų pasėlių. Ligonis turi išsivalyti dantis, po to gerai praskalauti burną vandeniu, kad sumažėtų skreplių, pavyzdžio priemaišų iš maisto ir potencialiai pūliuojančių burnos ertmės vietų. Po to, kai pavyzdys surinktas, reikia įsitikinti, kad jame gausu gleivingų skreplių, o ne seilių. Mažiausiais kiekis, kurio reikia pasėliui, yra 5ml, todėl skreplius gali tekti imti per keletą kartų. Pasėlio rezultato galima tikėtis po 6–8 savaičių. Tuberkulino odos mėginio rezultatas negali būti kontraindikacija mikobakterijų pasėliui atlikti. Skrepliai, gauti po bronchoskopinių procedūrų, pasižymi didesne teigiamo mikobakterijų pasėlio galimybe. Kadangi pasėlis itin ilgai užtrunka ir jo specifiškumas bei jautrumas nėra absoliutus, pastaruoju metu vis dažniau taikoma PGR reakcija (žr. Mycobacterium tuberculosis PGR), kartais galinti greitai ir tiksliai identifikuoti Mycobacterium tuberculosis per gana trumpą laiką (1–2 dienas). PGR tyrimas gali nustatyti ir kitus mikobakterijų tipus. Tiriant skreplius ir bronchoskopijos metu gautą medžiagą, svarbu atlikti ir rūgštims atsparių mikobakterijų mikroskopijos mėginį.
Šlapimo pasėlis. Jis svarbus, kai įtariama šlapimo takų tuberkuliozė. Mycobacterium tuberculosis ir kitos mikobakterijos gali išsisėti iš šlapimo takų ir tada, kai ligos eiga besimptomė. Skirtingai nei skreplių medžiaga, šlapimo pavyzdžio tiesioginė mikroskopija su rūgštims atsparių mikobakterijų identifikavimu neturėtų būti taikoma, nes šlapimo takuose randama Mycobacterium smegmatis yra normali šlapimo takų mikroflora. Pasėliui paprastai reikia trijų rytinio šlapimo porcijų. Iš centrifuguotų šlapimo nuosėdų taip pat galima atlikti PGR testą, leidžiantį identifikuoti sukėlėją.
Iš likvoro svarbu gauti pakankamai medžiagos pasėliui. Minimalus kiekis, būtinas pasėliui, yra 5ml likvoro. Paprastai tiriama 10ml ar daugiau. Atliekant bendrą likvoro tyrimą, nustatomas jame esančių leukocitų skaičius, baltymas, gliukozės koncentracija. Mikobakterijų pasėlis dažniausiai auga tik tada, kai gliukozės koncentracija mažesnė nei 3,3mmol/l, leukocitų skaičius padidėjęs. Baltymo koncentracija taip pat dažnai būna padidėjusi. Esant pažengusiai CNS tuberkuliozei, pastovėjus likvorui, gali atsirasti fibrino plėvelė. Šis testas retai būna teigiamas. Likvoro citozė paprastai neviršija 1000 ląst/mm3. Tiesiogiai mikroskopuojant nudažius Cilio- Nilseno (Ziehl-Neelsen) būdu ar auraminu, 2/3 likvoro pavyzdžių, gali būti teigiami. Pasėlio iš likvoro rezultatų galima tikėtis per 6–8 savaites. Tiriant smegenų skystį taip pat galima atlikti PGR reakciją mikobakterijų DNR nustatyti. Ji patogi, nes rezultatus galima turėti per 1–2 dienas. Šis greitas identifikavimas svarbus, nes mirštamumas sergant CNS tuberkulioze siekia 30%. Išmatų pasėlis. Mikobakterijų identifikavimas išmatose nebūtinai reiškia, kad jos proliferuoja virškinamajame trakte. Į virškinamąjį traktą jos gali patekti nuryjant skreplius. Be to, žarnyne gali būti nepatogeninių mikobakterijų.
Iš audinių skysčių ir biopsijos. Pasėliui gauti reikalinga biospija arba organizmo skystis (pleura, ascitas, sąnarių skystis). Tuberkuliozinis spondilitas pasitaiko daugiau nei pusei visų kaulų tuberkuliozės atvejų. Vertebralinį spondilitą reikėtų turėti omenyje visais nepaaiškinamo spondilito atvejais.
Iš pleuros skysčio esant tuberkulioziniam procesui beveik visuomet turėtų išsisėti mikobakterijos.
Iš ascito. Ascito priežastimi gali būti tuberkuliozė. Kai kurių autorių duomenimis, peritoninės ertmės tuberkuliozė pasitaiko daugiau negu 10% ekstrapulmoninės TBC atvejų.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis