Trombocitai
Norma
130–400×109/l
Sinonimai: kraujo plokštelės, PLT, Platelets.
Kraujas EDTA
Dangtelis violetinis
Trombocitai – ląstelės, užtikrinančios kraujo krešėjimą, pirminę hemostazę. Kaulų čiulpuose trombocitai pasigamina iš megakariocitų. Trombocitams patekus į kraują, apie 33% jų fagocituojami blužnyje. Likusioji dalis apie 10 dienų išbūna periferiniame kraujyje. Naudojant hematologinį analizatorių, jų skaičių tikslinga vertinti kartu su trombocitų dydžiu – indeksu MPV (angl. mean platelet volume). Trombocitų skaičius labai priklauso nuo kraujo paėmimo, ypač jeigu tiriamas kapiliarinis kraujas. Ilgiau imant kapiliarinį kraują iš piršto, trombocitų skaičius būna mažesnis. Skaičiuojant rankiniais metodais, trombocitų kiekio paklaida visada didesnė (Fonio metodu – 25–40%). Paklaida atliekant tyrimą hematologiniu analizatoriumi – 5–15%. Rankiniai metodai paprastai dirbtinai didina realų trombocitų skaičių. Hematologiniai analizatoriai gali nepateikti trombocitų tyrimo rezultato, jeigu eritrocitų diametras sumažėjęs (MCV mažas). Kai kurie analizatoriai neparodo trombocitų skaičiaus, jeigu jis viršija 1000×109/l. Mažėjant trombocitų skaičiui, kartu mažėja ir matavimo tikslumas. Esant mažesnei nei 40×109/l trombocitopenijai, galima teigti, kad toks matavimas yra nepakankamai tikslus. Todėl tokio matavimo rezultatas gali būti neparodomas analizatoriaus duomenų lape (nepatikimas matavimas).
Esant mažam trombocitų skaičiui kartais gali būti netikra trombocitopenija. Ji gali pasitaikyti tada, kai trombocitai pernelyg intensyviai agliutinuoja (neteisingas kapiliarinio kraujo paėmimas, itin ilgai trunkantis kapiliarinio kraujo ėmimas, antitrombocitiniai antikūnai ir t.t.). Kai kurie hematologiniai analizatoriai leidžia preliminariai įvertinti, kokia dalis trombocitų nebuvo suskaičiuota ir todėl pateko į prietaiso agregatų lauką. Esant dideliam taškų telkiniui šioje histogramos dalyje, pseudotrombocitopenijos tikimybė yra daug didesnė. Kitas pseudotrombocitopenijos patikrinimo būdas – kraujo tepinėlio analizė siekiant įvertinti trombocitų agregatų skaičių. Ilgas kraujo stovėjimas laboratorijoje taip pat gali būti pseudotrombocitopenijos priežastis. Trombocitopenija gali būti sunkios patologijos simptomas, todėl trombocitų skaičiaus artefaktų kontrolė yra svarbus kraujo tyrimo komponentas.
Trombocitozę patogu skirstyti į tris rūšis: 1) fiziologinę; 2) esencialinę (pirminę); 3) reaktyvinę (antrinę). Fiziologinė trombocitozė būna po fizinio krūvio, streso, suleidus katecholaminų. Šis trombocitų skaičiaus padidėjimas susijęs su trombocitų persiskirstymu organizme, jų didesniu patekimu į kraują iš kaulų čiulpų. Esencialinė (pirminė) trombocitozė yra viena iš mieloproliferacinio sindromo patologijų. Esencialinės trombocitozės kriterijai: 1) trombocitų skaičius daugiau nei 600×109/l; 2) nėra kitų būklių, galinčių sukelti trombocitozę; 3) normali geležies atsarga; 4) normalus eritrocitų skaičius; 5) nerandama Filadelfijos chromosomos; 6) kaulų čiulpuose nerandama kolageninės fibrozės. Jeigu kaulų čiulpuose kolageninė fibrozė randama, tada jeigu nėra splenomegalijos ir normoblastozės, ji sudaro mažiau nei 33% biopsijos lauko. Pirminė trombocitozė paprastai randama, kai nėra kokių nors simptomų. Laikui bėgant šiems ligoniams gali pasireikšti tromboembolinės-hemoraginės komplikacijos. Kaip esencialinė trombocitozė skiriama nuo kitų mieloproliferacinių ligų? Padidėjusi hemoglobino koncentracija ir eritrocitų skaičius būdingas eritremijai, Filadelfijos chromosoma randama sergant lėtine mieloleukemija, mielofibrozei būdingiausia ryški kaulų čiulpų fibrozė. Diferencijuojant trombocitozes svarbu tai, kad daugumos reaktyvinių (antrinių) trombocitozių priežastys gana dažnai būna akivaizdžios. Pirminei trombocitozei tokios priežasties surasti negalima.
Trombocitopenijos priežastys gali būti suskirstytos į šias grupes: 1) būklės, susijusios su sumažėjusia trombocitų gamyba kaulų čiulpuose; 2) trombocitų skaičiaus sumažėjimas dėl jų destrukcijos blužnyje; 3) būklės, susijusios su pagreitėjusiu trombocitų ardymu periferiniame kraujyje. Prieš vertinant tyrimą tikslinga nustatyti, ar tai nėra pseudotrombocitopenija. Pseudotrombocitopenija būna tada, kai sulimpa trombocitų agregatai, ir prietaisas matuoja sumažintas reikšmes. Tokiais atvejais paranku peržiūrėti tepinėlį ir nustatyti, ar randama specifinių trombocitų agregatų. Radus galima teigti, kad esama būklė – pseudotrombocitopenija. Jeigu randama aplazija, gali būti, kad pažeisti ir kiti kraujo kamienai. Atliekant mielogramos tyrimą, tokiame pavyzdyje bus randama sumažėjusi megakariocitų koncentracija. Jeigu trombocitope- nija randama mielodisplazinio sindromo ar megaloblastinės anemijos fone (vitamino B12 ar folio rūgšties deficitas), tada kaulų čiulpuose gali būti randamas padidėjęs megakariocitų skaičius. Padidėjusi trombocitų destrukcija gali būti nustatoma visais tais atvejais, kai randama padidėjusi blužnis. Jei blužnis padidėjusi, trombocitopenija retai sumažėja iki 50×109/l ir mažiau. Padidėjusi trombocitų destrukcija periferiniame kraujyje paprastai būna labiau susijusi su MPV rodiklio didėjimu.
Idiopatinė trombocitopeninė purpura (ITP) – autoimuninė patologija, susijusi su antitrombocitinių antikūnų susidarymu. Esant ITP, paprastai blužnis nebūna padidėjusi. Norint nustatyti ITP, būtina atmesti kitas trombocitopenijų priežastis. Jeigu ištyrus anamnezę, bendrą būklę ir pakartojus kraujo tyrimą nėra aiškios trombocitopenijos priežasties, tikslinga atlikti kaulų čiulpų punkciją. Esant ITP, kaulų čiulpų tyrimas turėtų būti normalus. Megakariocitų skaičius kaulų čiulpuose ITP atveju gali būti ir padidėjęs. ITP diagnozę nebūtina patvirtinti nustatant antikūnus prieš trombocitus (antitrombocitinius antikūnus). Antikūnų prieš trombocitus radimas yra jautrus testas, bet nepakankamai specifinis. ITP diagnozė nustatoma atmetant kitas galimas diagnozes.
Medikamentinė trombocitopenija paprastai yra ne tiesioginė. Ji išsivysto medikamentams aktyvinant organizmo imuninę sistemą. Pastaroji autoagresijos būklėje gali ardyti trombocitus. Medikamentinė trombocitopenija paprastai išnyksta, jeigu nutraukiamas tų vaistų vartojimas. Nustojus vartoti vaistus, trombocitų skaičius paprastai normalizuojasi per 7–10 dienų. Vartojant kai kuriuos medikamentus (pvz., aukso preparatus), trombocitopenija gali užtrukti ilgiau. Tokiems ligoniams gali būti tikslinga atlikti kaulų čiulpų tyrimą. Įvertinant kaulų čiulpus, randa- mas padidėjęs megakariocitų skaičius. Jeigu pasireiškia kokia nors medikamentinė trombocitopoetinė reakcija, ateityje reikia vengti tokio preparato.
Apytikriai 10% ligonių, gydomų heparinu, pasireiškia trombocitopenija. Gydant heparinu, kartais trombocitopenija pasireiškia tik pradėjus gydymą. Gydymo metu trombocitų skaičius retai kada sumažėja iki 100×109/l ir mažiau. Ši reakcija nesusijusi su heparino autoimuniniu vei- kimu. Tačiau kitas heparino sukeltas trombocitopenijos variantas gali turėti autoimuninę prigimtį. Jis pasitaiko rečiau ir pasižymi sunkesne eiga. Kai kuriais atvejais gali prasidėti sunkiai valdomas kraujavimas arba paradoksalios tromboembolijos. Nutraukus heparino terapiją, paprastai atsistato normalus trombocitų skaičius. Mažos molekulinės masės heparinas pasižymi mažesniu autoimuniniu poveikiu.
Piktybinės ligos, ypač lėtinė limfoleukemija ir limfomos, gali sukelti autoimuninę trombocitopeniją. Sisteminė vilkligė ir virusinės ligos (EBV, CMV, ŽIV, virusiniai hepatitai) trombocitų skaičių kraujyje sumažina panašiu mechanizmu.
Neimuninės kilmės trombocitopenija gali būti suskirstyta į šiuos tipus:
Trombotinė trombocitopeninė purpura (TTP);
Diseminuoto intravaskulinio krešėjimo (DIK) sindromas;
Hemolizės – uremijos sindromas (HUS);
Sepsis.
TTP etiologija lieka neaiški. Ji apibūdinama remiantis penkiais požymiais: 1) karščiavimu; 2) mikroangiopatine hemolizine anemija; 3) inkstų nepakankamumu; 4) neurologine patologija; 5) trombocitopenija. Lyginant TTP ir DIK sindromą, gali būti randama daug vienodų požymių.
TTP metu, skirtingai nuo DIK sindromo, nepakinta PT ir PTT rodikliai. TTP taip pat reikia skirti nuo Evans sindromo. Evans sindromas susijęs su autoimunine hemolizine anemija ir trombocitopenija. Pasireiškus Evans sindromui, tepinėlyje randama eritrocitų – sferocitų, tuo tarpu TTP labiau susijusi su eritrocitų morfologiniais pokyčiais, kurie panašūs į šizocitozę. Jei yra Evans sindromas, Kumbso (Coombs) reakcija būna teigiama (tuo skiriasi nuo TTP). TTP gali sukelti vilkligė, kontraceptinės tabletės, nėštumas, vėžio metastazės, chemoterapija.
Hemolizės – uremijos sindromas (HUS) dažniausiai pasireiškia vaikams. Jis apibūdinamas inkstų funkcijos nepakankamumu, uremija, mikroangiopatine hemolizine anemija, trombocitopenija. Skirtingai nei TTP, šis sindromas dažniausiai būna susijęs su inkstų funkcija. Neretai jis prasideda po persirgtos virusinės infekcijos, gydant platinos (Cisplatinum, Carboplatinum) preparatais, mitomicinu C.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis
Komentarai